Padaužos ir moksliukai – kuo būti geriau?
„Netrankyk šaukštu per stalą“, – jau dešimtą kartą kartoji, o dvimetis sau toliau daužo. Galiausiai pasakai: trankyk per stalą ir įvyksta stebuklas – jis nustoja trankyti. Kartais tėvams atrodo, kad jų mažyliai, iki šiol buvę paklusnūs it angelėliai, nuo 2-3 metų virto tikromis neklaužadomis – viską daro priešingai nei prašai, nepaklūsta reikalavimams, viską nori daryti patys. Psichologė Šarūnė Vienė sako, kad noro būti savarankiškiems ir turėti savo nuomonę nereikėtų painioti su nepaklusnumu. Verčiau užduoti sau klausimą: ar aš norėčiau, kad mano vaikas užaugęs būtų savarankiškas ir turėtų savo nuomonę?
Psichologė Š.Vienė lapkričio 23-25 dienomis „Litexpo“ parodų centre vyksiančioje parodoje „Vaikų šalis“ su tėvais kalbėsis apie tai, kaip vaikystės patirtys ir išgyvenimai suformuoja mus kaip žmones. Anot jos, vaikystėje patirtos traumos dažnai atsispindi vėlesniuose sprendimuose, todėl tėvai turėtų nuo pat mažens dėti tinkamus pagrindus, kad vaikai užaugtų stiprūs ir pasitikintys savimi. Kaip tą padaryti, specialistė pasidalino interviu.
– Pradėkime nuo to, kodėl vaikai, atrodo, lyg iš prigimties linkę prieštarauti, nesutikti, daryti priešingai?
– Dažnai tėvams gali taip atrodyti, kad jie linkę prieštarauti, bet labai svarbu suprasti, kad toks elgesys yra neatsiejamas raidos tarpsnis – 2-3 gyvenimo metai yra etapas, kai bunda noras būti savarankišku ir nepriklausomu. Natūralu, kad vaikas ima nesutikti ir stebi tėvų reakciją. Tėvams tai tampa sudėtinga, nes jie nebuvo pratę prie tokio elgesio. Juk iki metų, paprastai sakant, su vaiku daro ką nori, o kai ima busti jo savarankiškumas, tėvai įvardina tai kaip prieštaravimą. Bet galima į tai pažiūrėti ir kiek kitaip. Vaikas tokiu būdu bando įrodyti, kad turi savo nuomonę, kad gali pats priimti sprendimus (žinoma, taip kaip jam išeina pagal tą amžių). Susidūrus su tokiu elgesiu, reikia patiems sau atsakyti, ar tikrai visa tai – nuomonės turėjimas, bandymas būti nepriklausomu – yra netinkamas elgesys. Juk jei galvotume apie vaiko ateitį, daugelis tėvų norėtų matyti savo atžalas kaip stiprias asmenybes, gebančias būti savarankiškas ir turinčias savo nuomonę.
– Ar nepaklusnumas yra įgimta savybė ar įgyjama?
– Visų pirma, nenoriu to vadinti nepaklusnumu, tai greičiau sąveikos rezultatas tarp temperamento, aplinkos ir raidos. Jis nėra įgimtas, o įgytas. Tai natūralus raidos etapas ir iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad yra įgimtas. Bet įgimtas yra noras būti savarankiškam. Jei tėvai tinkamai reaguos, šis troškimas neperaugs į nepaklusnų elgesį.
– O ką reiškia tinkamai reaguos?
– Laiku užbėgs įvykiams už akių. Jei vaikas tranko per stalą, turiu jam pasakyti, kad man tai nepatinka. Neužtenka pasakyti vien „baik“, reikia paaiškinti, kodėl tai yra netinkama ir būtinai paaiškinti, kaip reikia elgtis. Tarkime, mes per pietus ne trankome per stalą, mes valgome ir kalbamės. Toks būtų tinkamas reagavimas.
– Bet, matyt, nereikia tikėtis, kad vaikas jau kitą dieną ims ir taps paklusniu?
– Tikrai ne, tai ilgo darbo rezultatas.
– Ar gali nepaklusnumui daryti įtaką kokios nors patirtos psichologinės traumos?
– Tikrai gali. Traumos vienaip ar kitaip paveikia vaikus. Nepaklusnumas gali būti kaip ženklas, kad vaikui kažkas yra negerai. Žinoma, kalbu apie kritinį nepaklusnumą vyresniame amžiuje. Tiesa, yra tekę susidurti ir su priešingais atvejais – vaikas tampa itin paklusnus, o tėvai džiaugiasi, koks „patogus“ tapo vaikas. Ilgainiui paaiškėja, kad toks vaikas patyrė stiprią kaltę ar baimę netekti tėvų, todėl nori jiems įtikti.
– Ar traumos apskritai kaip nors veikia intelektą ir sugebėjimus susidoroti su problemomis bei siekti užsibrėžtų tikslų?
– Traumos paveikia žmogų įvairiai. Yra toks dalykas kaip potrauminis augimas. Traumos sustiprina, jei jos būna įveiktos. Bet jei galvotume apie tai, ar traumos daro daugiau žalos ar naudos, neginčijama, kad žala didesnė.
– Jei kalbėsime apie vaiką, kuris patyrė smurtą, didesnė tikimybė, kad užaugęs jis irgi smurtaus?
– Dauguma tyrimų sako, kad jei vaikas augo smurtinėje aplinkoje, yra didesnė tikimybė, kad jis smurtaus. Mes mokomės elgesio iš pavyzdžių. Jei matome, kad mūsų aplinkoje tinkama reakcija yra smurtauti, automatiškai susiformuoja toks elgesio modelis. Bet yra ir kitų veiksnių. Jei buvo vienas žmogus, kuris naudojo smurtą, bet 10 kitų, kurie taip nesielgė, kategoriškai teikti negalime, kad vaikas smurtaus.
– Grįžkime prie nepaklusnumo. Ar galima ankstyvoje vaikystėje tai pastebėjus, sušvelninti, išmokyti vaiką gero elgesio?
– Reikia padėti vaikui išmokti. Dažnai susiduriu su tėvais, kurie tarsi nori, kad vaikai besąlygiškai darytų viską, kas tėvams atrodo tinkamas elgesys, bet reikia ne tik save girdėti, o ir vaiką, ir jo poreikius. Gal ne visada tas tinkamas elgesys, kurio norime iš vaikų, vaikams yra geras. Ar visada jie privalo paklusti? Juk tokiu atveju dingsta galimybė formuotis asmenybei, vaiko požiūriui, norams. Tėvai turi kalbėtis su vaiku, o ne įsakinėti, nes tai tik skatina nepaklusnumą ir norą prieštarauti.
– Jei kalbėsime apie vyresnius vaikus, mokykloje dažnai būna vienas „padauža“, kuris nesimoko, nesilaiko taisyklių, bet vis tiek kažkaip išsisuka nuo bausmių, blogų pažymių. Kas tai – įgimti sugebėjimai, dalykų nesureikšminimas, intelektas?
– Tai daugiau išmoktas elgesys, mokėjimas išsisukti iš situacijos. Žinoma, tam reikia ir tam tikrų intelekto gebėjimų, temperamento.
– Mokykloje dažnai vaikai būna pasiskirstę į dvi grupes: moksliukus ir padaužas. Kokių privalumų turi tiek vieni, tiek kiti? Ko galėtų vieni iš kitų pasimokyti?
– Pagrindinis skirtumas tarp jų yra savireguliacijos gebėjimai. Tikėtina, kad tie, kurie geriau mokosi, turi gebėjimą vertinti savo ir kitų elgesį. Jie geriau įvaldę tokias savybes kaip savarankiškumas, gebėjimas imtis iniciatyvos, atsakingumas, emocijų suvokimas. Padaužos irgi gali turėti visas tas savybes, tik jos gali būti mažiau išreikštos. Pavyzdžiui, labai dažnai susiduriama su tuo, kad vaikas mokosi gerai, bet jam sunku adaptuotis socialinėje aplinkoje, jam trūksta socialinių įgūdžių.
– Kodėl daugeliu atveju yra taip, kad tie, kurie mokosi gerai, sunkiau pritampa socialiai ir atvirkščiai?
– Gali būti dėl kitokių prioritetų paskirstymo. Jei vaikui svarbiau yra draugai, natūralu, kad jis apleis mokslus. Jei vaikui labai svarbu būti profesoriumi, natūralu, kad mokslas bus prioritetas. Kam vaikas teiks prioritetus, nulems aplinka. Jei tėvai nuo mažens siunčia žinutę, kad mokytis yra gerai, kad mokslas yra gerbiamas ir pan., vaikui susiformuos mintis, kad mokytis yra svarbu. Jei siunčiame žinutę, kad labai smagu yra bendrauti, kad net žymūs žmonės, kurie blogai mokėsi, pasiekė daug, siunčiame žinutę, kad mokykla nėra svarbi.
– Bet kartais tas žinutes siunčia ne tiek tėvai, o kiek aplinka. Kaip su ja kovoti?
– Pirmiausia reikia pabrėžti, kad tėvai tinkamą požiūrį turėtų pradėti formuoti ne tuomet, kai vaikui 12 ar 15 metų, kada jam autoritetas yra draugai, o kai vaikui yra 2-3 Tada turime dėti indelį ir siųsti vaikams žinutes, kokios yra gyvenimo vertybės, kaip reaguoti į daiktus ir į žmones, kaip tvarkytis su emocijomis. Kai toks pagrindas sudedamas ankstyvoje vaikystėje, daug lengviau paauglystėje ir tėvams, ir vaikams.
– Sutikite, kad kartais būti padauža yra tam tikra siekiamybė, nes tai yra „kieta“, nes tokie buvo kai kurie ir žinomi žmonės. Kaip paaiškinti vaikui, kad geriausia būti savimi?
– Visų pirma, patiems tėvams nuo ankstyvos vaikystės reikia priimti vaiką tokį, koks jis yra. Kai vaikas pradeda eiti į mokyklą, nesakyti, kad būk greitesnis, mokykis skaičiuoti, o ne piešti, lankyk chorą, o ne futbolą. Mes taip nepadėsime suprasti, koks jis yra, o piršime savo nuomonę ir ilgainiui vaikas net nesupras, ką apskritai reiškia būti savimi. Reikėtų vaikui pačiam leisti pasirinkti.
– Matyt, čia trukdo ir tokie lyginimai su kitais vaikais, ar ne?
– Aš manau, kad tai yra netinkama. Jei vaikui verkiant parduotuvėje rodote į kitą gražiai besielgiantį mažametį ir sakote, kad štai anas nezirzia, vaikui formuojasi mintis, kad turi elgtis kaip kažkas kitas, nes tas turbūt yra geresnis. Darome didelę meškos paslaugą, nes mažiname vaiko savivertę, visavertiškumą. Taip pat nereikėtų sakyti „neverk“, „nebūk mažvaikis“. Kartais tiesiog užtenka įvardinti, kad tu dabar pyksti ir aš tave suprantu. Parodome, kad pykti yra normalu, ir mes vaiką priimame net kai jis pyksta.