Vasario 22–25 d. LITEXPO vyksianti didžioji Baltijos šalių literatūros šventė – Vilniaus knygų mugė, kaip ir anksčiau, pasižymi ne tik gausia programa, bet ir skirtingoms auditorijoms pritaikytomis temomis ir erdvėmis. Viena iš populiariausių ir aktualiausių, kaip ir kasmet, tikimasi, bus Jaunųjų skaitytojų salė, kurios programa sukurta bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija, Lietuvos bibliotekininkų draugija, Lietuvos audiosensorine biblioteka, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, literatūros pažinimo programa vaikams ir paaugliams „Vaikų žemė“ bei Lietuvos leidėjais.

Nuo susitikimų iki eksperimentų

Lietuvos kultūros instituto projektų vadovė ir Vilniaus knygų mugės kultūrinės programos kuratorė Aistė Žukauskaitė įsitikinusi – tokios erdvės kūrimas mugėje yra be galo svarbus, siekiant užauginti jaunąjį skaitytoją bei suformuoti ar pastiprinti jo meilę rašytiniam žodžiui.

Pasak A. Žukauskaitės, renginių, veiklų bei dirbtuvių įvairovė Jaunųjų skaitytojų salėje išties stebins, o atrasti sau artimą sritį ar diskusiją galės kiekvienas. Be to, tradicines erdves papildys naujos, unikalios veiklos.

„Šalia tradicinių erdvių – kūrybos erdvės „Be formulių“, Bibliotekų ar Jaunimo taško – šiemet kviečiame užsukti ir į Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros kuruojamą Įsi-kūrybinės laboratorijos erdvę, skirtą įsi-kvėpti, įsi-žiūrėti, įsi-piešti, įsi-kūnyti į meninį knygos pavidalą, įsi-traukti į veiksmą, įsi-rišti knygą, įvairiai dalyvaujant įsi-jausti į knygos kūrimą ir ją įsi-mylėti. Kūrybinėje laboratorijoje vyks iliustracijų, autorinės knygos dirbtuvės, zinų kūrimo dirbtuves ves svečias iš Juodkalnijos Srdja Dragovićius, estų iliustruotoja Ulla Saar kvies į personažų ir komiksų kūrimo mokymus“, – vardija pašnekovė.

Lietuvos kultūros instituto projektų vadovė sako besitikinti, kad didelio dėmesio sulauks ir susitikimai su mylimais kino režisieriais bei muzikos atlikėjais. Tiesa, be pramoginės dalies, diskusijų metu bus paliečiamos ir jautrios temos, gvildenami sudėtingi klausimai.

„Jaunimo taško programos rubrika „Ieškau įkvėpimo“ pakvies susitikti su kino režisieriais Marija Kavtaradze ir Romu Zabarausku, atlikėjais Gabriele Vilkickyte ir Domantu Starkausksu, o rubrikoje „Pažįstu kitus“ nebijos paliesti temos apie disleksijos keliamus iššūkius mokantis ar ypač aktualią jaunų žmonių psichikos sveikatos temą.

Bibliotekų erdvėje bus organizuojamos dešimtys interaktyvių ir įtraukių veiklų, kviesiančių įsitraukti į kūrybinio proceso gelmes. Knygų starto kampelyje patys mažiausi lankytojai galės pasiklausyti tėčių skaitomų pasakų, o specialistė Eglė Gudonytė kalbės apie skaitymo naudą nuo pat gimimo.

Kuratorės teigimu, netrūks ir inovacijų bei paieškų – tam pritaikyta kūrybinė erdvė „Be formulių“ kvies pasinerti į eksperimentinį mokslo, tyrimų ir pojūčių pasaulį. Ten bus galima susipažinti su mokslo ir bakterijų pasauliu, išbandyti jausmų piešimo dirbtuves, iškepti muzikinį tortą ar atsikratyti tarakonų baimės.

„O jei norite nusiųsti slaptą raštelį savo draugui, kviesime pasigaminti asmeninį ŠifraRatį“, – apie platų veiklų spektrą Jaunųjų skaitytojų salėje kalba viena iš Vilniaus knygų mugės turinio kuratorių.

Kalbėti socialinėmis temomis

A. Žukauskaitės tvirtinimu, pagrindinės jaunųjų skaitytojų salės akcentas yra prieinamumas visiems, pasireiškiantis ne tik temų, bet ir technologijų pasitelkiamų joms atskleisti gausa. Žinoma, šiandienis pasaulis nebeįsivaizduojamas be socialinių tinklų vaidmens jame, tad paaugliai bus kviečiami jungtis į tiesiogines „TikTok“ transliacijas, papasakoti apie perskaitytas ar Vilniaus knygų mugėje įsigytas knygas ir laimėti dienos prizą.

Dar vienas itin svarbus elementas – tiesioginis bendravimas. Jaunųjų skaitytojų salė siūlys ne tik klausytis įkvepiančių žmonių pasakojimų, bet ir su jais bendrauti, kalbėti, užduoti rūpimus klausimus.

„Kūrėjų kioske jaunųjų skaitytojų lauks rašytojos Evelina Daciūtė ir Kotryna Zylė, o mėgstantys piešti turėtų nepraleisti susitikimų su iliustruotojomis Kornelija Žalpyte, Greta Alice ir Simona Jurčiukonyte. Taip pat jaunųjų skaitytojų scenoje visiems gerai žinoma Kakės Makės autorė Lina Žutautė pristatys knygą „Kakė Makė ir koncerto diena“, vyks susitikimas su viešnia iš Ukrainos Kateryna Michalicyna, Jurga Vilė papasakos apie šunį, kuris išeina naktį, o Muitinės muziejus papasakos apie kinologiją ir muitinės tarnybinius šunis“, – susitikimų gausą vardija A. Žukauskaitė.

Tiesa, Vilniaus knygų mugė siekia išlikti ir socialiai aktyvi bei įtrauki, tad dalis Jaunųjų skaitytojų salėje vyksiančių renginių bus pritaikyti asmenims, turintiems negalią, sutrikimą, arba jų metu bus kalbama šiomis temomis. Pavyzdžiui, bus dalijamasi ir diskutuojama apie disleksijos sutrikimą bei iššūkius, kurių mokykloje patiria ją turintys vaikai.

Kitose veiklose bus galima įsitikinti tam tikrų visuomenėje vyraujančių nuostatų tikrumu arba sugriauti egzistuojančius mitus. Taip pat bus pažindinamasi su netradiciniais knygos perskaitymo būdais, pasitelkiant neurotinklus ar Brailio raštą.

„Įsi-kūrybinė laboratorija kvies šeštadienį (vasario 24 d.) 15 val. į pasivaikščiojimus po parodą: „Įsi-žiūrėjimai“ gestų kalba su menininku edukatoriumi Martynu Arlausku. Bibliotekų erdvėje tris mugės dienas bus galima išbandyti laimę loterijoje „Tiesa ar mitas“, kuri kvies pažinti visuomenės įvairovę ir kels klausimus – ar žmonės su negalia turi supergalių? Ar neregiai žiūri filmus? Ar autizmas – bendravimo, o disleksija – sveikatos sutrikimas.

„Lietuvos audiosensorinė biblioteka bandys knygą prakalbinti ypatingai – visas mugės dienas veiks interaktyvi skaitymo patirčių instaliacija, kuri pristatys neurotinklais veikiančią balso sintezę, papasakos, kaip skamba iliustracijų aprašymai, reikalingi neregiams, ir supažindins su skaitmenine Brailio abėcėle“, – numatytomis veiklomis dalijasi A. Žukauskaitė.

Kartu su jos įvardytomis veiklomis Jaunųjų skaitytojų salė pakvies ir į daugybę kitų veiklų, tarp kurių ir pažintis su mitologijos stebuklais, ir drobinių maišelių gamybos dirbtuvės, ir eilėraščių loterija.

Žinoma, Jaunųjų skaitytojų salė ir jos programa sudarys tik dalį visos Vilniaus knygų mugės, kuri tiesiog sprogs turininga programa ir supažindins su geriausiais pastarųjų metų literatūros kūriniais, parašytais tiek Lietuvos, tiek užsienio autorių. Mugės dalyvių lauks ir kasmetė paroda, kurioje bus galima pavartyti „Metų knygos rinkimų“ visų kategorijų nominantų kūrinius. Su Vilniaus knygų muge turės galimybę susipažinti ir Lietuvoje viešėsiantys leidėjai ir literatūros profesionalai iš užsienio. Lietuvos kultūros instituto kvietimu jie atvyks iš Japonijos, Prancūzijos, Lenkijos ir Izraelio.

Pasimėgauti išskirtine ir jau legenda tapusia Vilniaus knygų mugės atmosfera bus galima vasario 22–25 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO.

Knygų mugės tradicija jau tapusi, aktyvų šalies regionų gyvenimą pristatanti Kultūros centrų alėja vasario 22–25 d. visus vėl svetingai sutiks Muzikos salėje. Keturias dienas alėjoje vyks renginių, leidinių pristatymai, edukaciniai užsiėmimai, susitikimai su įdomiais kultūrą regionuose puoselėjančiais žmonėmis.

Ypatingas dėmesys bus skiriamas svarbiausiam šiųmečiam kultūros įvykiui – vasarą šimto metų sukaktį mininčiai Lietuvos dainų šventei „Kad giria žaliuotų“. Seimui 2024-uosius paskelbus Dainų šventės metais, ruošiamasi ne tik birželio 29 – liepos 6 d. Vilniuje ir Kaune vyksiantiems šventės renginiams, bet ir gausiai šiai progai paminėti skirtų iniciatyvų programai visoje Lietuvoje: rengiamos regioninės dainų šventės, parodos, susitikimai, meninės instaliacijos.

Šiame procese Lietuvos kultūros centrams tenka ypatingas vaidmuo – juose buriasi nemaža dalis Dainų šventėje dalyvaujančių kolektyvų, dirba ryškūs tradiciją palaikantys kūrėjai, vyksta šventei pasiruošti padedantys renginiai. Kaip kultūros centrai pasitinka Dainų šventės metus ir į kokius įvykius kviečia žiūrovus – visa tai bus galima sužinoti Muzikos salėje, Kultūros centrų alėjoje.

Kultūros centrų alėjoje veiks vienuolika stendų, kuriuose įsikurs daugiau nei 40 kultūros centrų. Tikrai ne vieną pradžiugins galimybė susipažinti su regionuose vykstančiais muzikos, šokio, teatro, etninės kultūros festivaliais, koncertais, liaudies meno dirbinių parodomis ar padiskutuoti apie regionų kultūrą.

Lietuvos dainų šventės stende lankytojai sužinos šventės naujienas, susipažins su šimtą metų tautą telkiančios tradicijos istorija. Stende lauks šventės gerbėjus pradžiuginsiančios pramogos: virtualios realybės akiniai, įtrauksiantys į šventės vyksmą, interaktyvūs žaidimai, supažindinsiantys su tautiniais kostiumais ir Dainų šventės įdomybėmis. Mažiau apie Dainų šventę žinantys lankytojai susipažins su šių metų renginio sumanymu ir programa.

Kultūros centrų alėja pakvies ir į renginius. Vasario 22 d. Muzikos salės Koncertų scenoje bus pristatyta programa „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“. Diskusijų scenoje vyksiančiame pokalbyje „(Ne)prarastos neuronų jungtys su sava kultūra“ netikėtu kampu – per neuromokslų prizmę – apie kultūros paveldą, kultūrinę atmintį, tradicijų perdavimo mechanizmus ir kitus žmogaus savimonę formuojančius dalykus įžvalgomis dalysis neuromokslininkė dr. Ramunė Dirvanskienė ir muzikologė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Vida Šatkauskienė.

Vasario 23 d. vyks muzikologės Gerūtos Griniūtės moderuojamas pokalbis „Dainų šventė kaip gyvenimo būdas“, o vasario 24 d. – koncertas „Lietuvos dainų šventei 100“, kuriame  pasirodys Vilniaus mokytojų namų mišrus choras „Bel Canto“ ir moterų choras „Viva“.

Kultūros centrų alėją organizuoja Lietuvos nacionalinis kultūros centras.

Daugiau informacijos:

Lietuvos nacionalinio kultūros centro Regionų kultūros skyriaus vadovė Ieva Krivickaitė

Tel.: (8 5) 261 47 63, 8 629 68 060

2024 m. vasario 22–25 dienomis Vilniuje, LITEXPO parodų ir kongresų centre vyksiančioje tarptautinėje 24-oje knygų mugėje, tarp gausybės leidyklų, savo darbus pristatys ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Centro Leidybos skyrius vilniečiams sostinės svečiams rengs knygų pristatymus ir susitikimus su jų autoriais. Apsilankę Vilniaus knygų mugėje, skaitytojai bus kviečiami įsigyti gausybę istorinės atminties knygų, albumų ir žurnalų lietuvių, anglų ir kitomis kalbomis. Dr. Severino Vaitiekaus knyga „Kas mūsų – kova įgysim“ Lietuvos žvalgybos vaidmuo sujungiant Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Knygoje apžvelgiama Lietuvos ir užsienio valstybių (pirmiausia Lenkijos ir Prancūzijos) žvalgybų veikla Klaipėdos krašte, lietuvių žvalgų vaidmuo ir indėlis rengiant ir vykdant 1923 m. Klaipėdos sukilimą, pateikiamos operacijoje dalyvavusių lietuvių žvalgų biografijos. Leidinyje taip pat nagrinėjama lietuvių žvalgybos ir vidaus saugumo institucijų formavimas ir veikimas Klaipėdos
krašte 1923–1939 m., sujungus Mažąją Lietuvą su Didžiąja. Knyga gausiai iliustruota vertingomis istorinėmis nuotraukomis.
Leidinio pristatymas vyks Vilniaus knygų mugėje 2024 m. vasario 22 d. 11 val. 5.2 salėje. Renginyje dalyvaus knygos autorius, LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vyresnysis istorikas dr. Severinas Vaitiekus ir rašytojas, istorikas, VU dr. Bernardas Gailius. Renginį moderuos LGGRTC Okupacinių režimų veiklos tyrimų ir viešinimo skyriaus vyriausioji istorikė dr. Sandra Grigaravičiūtė.
Po knygos „Kas mūsų – kova įgysim“ pristatymo renginio salėje autorius bendraus su skaitytojais ir dalins autografus 2024 m. vasario 22 d. 12 val. LGGRTC stende 5. D 23. Dr. Arūno Bubnio knyga „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942–1945 metais“ bus pristatoma 2024 m. vasario 22 d. 14 val. LGGRTC stende 5. D 23.Autorius bendraus su skaitytojais ir dalins autografus. „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942–1945 metais“ – istoriko dr. Arūno Bubnio knyga, pasakojanti apie Lietuvos žmonių – politikų ir inteligentų, darbininkų ir ūkininkų – įkalinimą Štuthofo koncentracijos stovykloje, jų mirtis bei kančias. Apie Štuthofo mirties stovyklą pasaulyje publikuota nemažai knygų bei leidinių, tyrinėta šaltinių bei dokumentų, atlikta šios srities tyrimų. Ši lietuvių istoriko knyga – bene pirmoji, kurioje dokumentaliai ir išsamiai pateikiamos žinios apie Štuthofe kalėjusius ir žuvusius lietuvius.
Dr. Juozo Banionio knygos „Lietuvos išlaisvinimo misija: svarbiausios žinios apie VLIK‘ą 1943–1993 m.“ pristatymas ir bendravimas su skaitytojais vyks 2024 m. vasario 22 d. 16 val. LGGRTC stende 5. D 23. Mokslinis žurnalas „Genocidas ir rezistencija“, 2023 m. Nr. 1(53) – skirtas Ukrainos kovos už nepriklausomybę šimtmečiui, jame publikuojami Ukrainos istorikų straipsniai lietuvių ir anglų kalbomis.

Dr. Tetiana Boriak, žurnalo „Genocidas ir rezistencija“, 2023 m. Nr.1(53) sudarytoja, Ukrainos istorikė, šiuo metu Vilniaus universiteto istorijos fakulteto mokslo darbuotoja, pristatys žurnalą ir bendraus su skaitytojais 2024 m. vasario 23 d. 11 val. LGGRTC stende 5. D 23 Dr. Darius Juodis knygų „Prasiveržti pro geležinę uždangą (Lietuvos gyventojų pabėgimai iš SSRS)“ ir Breaking Through the Iron Curtain (Residents of Lithuania Who Escaped from the
USSR) autorius bendraus su skaitytojais ir autografus dalins 2024 m. vasario 23 d. 13 val. LGGRTC stende 5. D.
Benas Navakauskas, Birutė Panumienė, Violeta Jasinskienė, Elvyra Mickevič, Jolanta Vilija Sinkevičiūtė, Julita Milašiūtė – Tremtinių ir politinių kalinių albumo „Ištremti iš Tėvynės/ Deported From Their Homeland“ autoriai ir sudarytojai. Leidinys skiriamas 2023 m. skelbtiems tremtinių ir politinių kalinių metams paminėti. 1940–1990 m. sovietų okupuotoje Lietuvoje nuo politinių represijų nukentėjo apie 300 tūkst. žmonių. Teroru siekta suardyti nepriklausomos Lietuvos visuomenės struktūrą, keisti krašto etninę sudėtį, eliminuoti iš visuomenės tiek okupaciniam režimui aktyviai besipriešinusius, tiek dėl savo socialinio statuso, giminystės ryšių „komunizmo statyboms“ netinkamus asmenis. Albume pateikiama apie 700 nuotraukų, kuriomis nuosekliai rekonstruojami Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių likimai: patirtas teroras, prievartinis darbas sovietinėje pramonėje, taip pat išgyvenimo strategijos, tradicijų išsaugojimas, neginkluotas pasipriešinimas tremties vietose ir Gulago
lageriuose, žuvusiųjų palaidojimo vietos. Leidinio tekstai parengti lietuvių ir anglų kalbomis. Albumo Vilniaus knygų mugėje pristatymas vyks 2024 m. vasario 23 d. 15 val. Rašytojų kampe.
Renginį moderuos Živilė Kropaitė-Basiulė žurnalistė, laidų vedėja. Renginyje dalyvaus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai: Benas Navakauskas Memorialinio departamento Atminimo programų skyriaus vyresnysis patarėjas, Ramunė Driaučiūnaitė Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė ir Violeta Jasinskienė Atminimo programų skyriaus vyriausioji istorikė. Tremtinių ir politinių kalinių albumo „Ištremti iš Tėvynės/ Deported From Their Homeland“ sudarytojai bendraus su skaitytojais vasario 23 d. 16 val. LGGRTC stende 5.D 23.

Rūtos Trimonienės knyga ,,XX amžiaus antrosios pusės LIETUVOS laisvės kovas menančios vietos ir statiniai“

Šiame leidinyje apžvelgiami 1940‒1941 m. ir 1944‒1990 m. sovietų represinių struktūrų vykdytas Lietuvos piliečių genocidas ir vykusios kovos už Lietuvos laisvę, pristatant, nagrinėjat ir teikiant duomenis apie įvairiais laikotarpiais statytus paminklus, žyminčius svarbias įvykių ir laidojimo vietas, bei statinius. Knygoje pateikti istoriniai archyviniai ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre saugomi liudininkų prisiminimų duomenys, įvairiuose leidiniuose publikuoti tremtinių ir politinių kalinių atsiminimai leis bendrojo ugdymo istorijos ir neformaliojo švietimo mokytojams, taip pat žmonėms, besidomintiems šia sudėtinga Lietuvos laikotarpio istorija,

apžvelgti įvykius chronologine tvarka: nuo pirmosios sovietų okupacijos iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Leidinį pristatys Memorialinio departamento Atminimo programų skyriaus vedėjas dr. Linas Jašinauskas ir Istorinės atminties įamžinimo skyriaus vyriausioji istorikė Rūta Trimonienė ir su skaitytojais bendraus 2024 m. vasario 24 d. 11 val. LGGRTC stende 5. D 23.

Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA pradeda kasmetinę gražiausių muzikinių albumų viršelių paiešką. Organizacijos rengiamoje „Muzikos salėje“ jau trečią kartą bus pagerbiami įsimintiniausių viršelių kūrėjai, kuriuos išrinks komisija ir portalo LRT.LT skaitytojai.

Nuo šiandien iki vasario 18 d. savo balsą už gražiausią 2023 metų muzikinio albumo viršelį galite atiduoti ir jūs. Balsuoti kviečiame ČIA: https://www.lrt.lt/projektai/albumo-virselio-rinkimai . Konkurso nugalėtojai bus paskelbti vasario 23 d. per AGATA apdovanojimus, vyksiančius „Muzikos salėje“.

„Nors niekas kitas nereprezentuos atlikėjo geriau nei jo muzika, albumų viršeliai tampa svarbia atlikėjų identiteto dalimi, padedančia papasakoti singlo ar albumo istoriją. Klausytojai ieško muzikos, kuria galėtų patikėti, bet taip pat jie klausia savo mėgstamo atlikėjo: „Kas tu esi?“. Geras albumo viršelis padeda atsakyti į šį klausimą ir kuria stiprų ryšį tarp muzikos ir klausytojo, – sako AGATA direktorė Agnė Begetė. – Išrinkdami ir įvertindami gražiausius viršelius skatiname muzikos ciklo plėtimą – profesionalūs ir kūrybiški viršeliai gali tapti atlikėjų įvaizdžio atributais, o jų motyvai – mėgstamais gerbėjų aksesuarais.“

Geras viršelis – tikros meistrystės pavyzdys

Praėjusiais metais lietuviškos muzikos kūrėjai savo albumams rinkosi stipria raiška pasižyminčius viršelius, kuriuos įvertino ekspertų komisija. Ją sudaro trys Lietuvos dizaino asociacijos valdybos nariai: Jurga Želvytė, Jonas Liugaila ir Algirdas Orantas. Būtent jie atrinko 10 albumų, kurie varžosi dėl gražiausio 2023 m. lietuviško muzikos albumo apdovanojimo.

Trumpajame sąraše – Roko Jurkaus, Kristijono Ribaičio, „Kyla Vėjas!“, „FourMen“, „Kamanių Šilelio“, „Monkey Tank“, „Mommy’s Karma“, „Graži ir ta galinga“, „Dargana“ ir „Gija“ naujausi kūriniai.

Viršelius komisija vertino analizuodama šešis elementus: šriftą, spalvą, iliustracijas, nuotraukas, koliažą ir kompoziciją. Jų kūrybiška bei harmoninga dermė ir atspindi viršelio keliamą emociją, atskleidžia autoriaus kūrybiškumą ir profesionalumą. Taip pat buvo svarbu įvertinti tai, kaip panaudoti elementai atskleidžia albumo turinį ar muzikos stilių.

„Albumo viršelio plotas nėra didelis, koncentruotoje plotmėje reikia atskleisti tai, apie ką yra albumas ir jo muzika, kokią žinutę norima perteikti. Tą padaryti minimaliais elementais yra tikra meistrystė, –  sakė dizaineris, Lietuvos dizaino asociacijos pirmininkas ir tyrimų bei dizaino studijos „The Critical“ bendraįkūrėjas ir vadovas Algirdas Orantas. – Žmonėms svarbūs simboliai ir raktažodžiai, kurie sukelia kontekstualius prisiminimus, atgaivina patirtis. Tai ir gali padaryti viršelį vizualiai patrauklų ir simbolišką.“

Svarbi investicija

Albumų viršeliai – tai muziką ir dailę jungianti sritis. Jie yra labai muzikalūs, atspindintys grupės ar atlikėjo skambesį, o kartais – net ir galintys paveikti klausymo patirtį.

Pirmą kartą į albumo viršelį kaip į vizualinį kūrinį apie 1939 m. pažvelgė grafikos dizaineris Aleksandras Steinweissas. Dirbdamas „Columbia Records“ jis suprato, kad kūrybiškas ir įdomus albumo viršelis gali padėti pakelti pardavimus. Jo hipotezė pasitvirtino ir albumų su naujo tipo viršeliais pardavimams išaugus keliais šimtais procentų, kitos įrašų kompanijos pasekė šiuo pavyzdžiu ir pradėjo didelį dėmesį skirti albumų viršeliams.

Pasak A. Oranto, kintant muzikos industrijai ir pasiklausymo įpročiams, keičiasi ir požiūris į albumo viršelio dizainą. Jei anksčiau albumų viršeliai dėl pirkėjų dėmesio konkuruodavo tik lentynose, dabar jie konkuruoja ir skaitmeninėse erdvėse, tad privalo tapti ir atpažinimo įrankiu. Jiems yra keliami keli tikslai – perduoti emociją ir nuotaiką, o taip pat – būti atpažintiems ir matomiems.

Tiesa, vėl išpopuliarėjus vinilams, po truputį sugrįžta požiūris, kad muzikos albumai yra ir apčiuopiama vertybė. Tai sustiprina gerų vizualinių sprendimų poreikį, skatina dizainerius ieškoti naujų klausytojo vaizduotę sužadinančių kelių muzikinio kūrinio praplėtimui papildomais elementais.

„Investuojant į albumo dizainą, kartu yra investuojama ir į patį kūrinį, į vartotojo patirtį, o tai yra integrali visos albumo ekosistemos dalis“, – sakė A.Orantas.

Gražiausių 2023 m. albumų viršelių autoriai bus paskelbti vasario 23 d. per AGATA apdovanojimus, vyksiančius „Muzikos salėje“ Vilniaus knygų mugės metu.

Šiandien pristatyta 24-osios Vilniaus knygų mugės programa. Jos organizatoriai teigia, kad vasario 22–25 dienomis LITEXPO centre vyksiantis vienas laukiamiausių metų renginių šiemet ne tik susigrąžins savo legendinę atmosferą, bet ir bus gausus įvairiausių renginių: nuo susitikimų su autoriais iki diskusijų apie svarbiausias visuomenės temas bei koncertų. Mugės organizatoriai įsitikinę – tai bus proga iš naujo atrasti knygų magiją ir drauge pažvelgti į literatūrą iš kitos perspektyvos.

Viena iš Vilniaus knygų mugės organizatorių, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, entuziastingai kalba apie šiųmetę mugę ir sako besitikinti, kad renginys pagaliau grįš į įprastas šventiškas vėžes, nors dėmesys nuo pasaulį ir Lietuvą jaudinančių krizių bei iššūkių taip pat nebus atitrauktas.

„Šių metų Vilniaus knygų mugė po ilgos pertraukos, regis, grįžta tokia, kokią ją atsimename geriausiais jos gyvavimo laikais. 2021 metais mugę teko atšaukti dėl pandemijos, 2022 metais pirmąją mugės dieną prasidėjo karas Ukrainoje. Šiemet, nors ir vėl mugėje minėsime karo metines, vis dėlto norisi matyti daugiau šviesos. Tai, kad šiemet mugėje atsiranda renginių, skirtų prieinamumui ir įvairiam skaitymui, reiškia, jog mugė labiau atsiveria ir laukia kiekvieno skaitytojo, kad ir kokia forma jie rinktųsi skaityti“, – apie renginį pasakoja R. Elijošaitytė-Kaikarė.

Laukia įdomi Diskusijų klubo ir trumpųjų pokalbių „Šortai“ programa. Juose šiemet pokalbiai ne tik tarp rašytojų ir kritikų, bet ir tarp rašytojų.

Autoriai – iš Lietuvos ir užsienio 

Mugės organizatorės teigimu, šiemet nudžiugins ir autorių įvairovė, atliepianti kiekvieno skaitytojo pomėgius ir skonius. Mugėje naujus kūrinius pristatys arba joje lankysis tiek žinomi Lietuvos literatūros vardai, tiek užsieniečiai.

„Turbūt labiausiai visi laukia tų, kurių naujausios knygos bus pristatytos mugėje arba prieš pat mugę. Skaitytojus į susitikimus kvies Undinė Radzevičiūtė, Rolandas Rastauskas, Antanas Šileika, Alvydas Šlepikas, Sigitas Parulskis, Tomas Venclova, Bernardas Gailius, Tomas Dirgėla, Diana Kleponė, Herkus Kunčius, Antanas A. Jonynas, Norbertas Černiauskas, Gabija Grušaitė, Mantas Adomėnas, Gina Viliūnė, Marius Čepulis, Rimantas Kmita, Andrius Tapinas, Violeta Tapinienė. Pirmąją savo knygą suaugusiesiems pristatys Lina Žutautė, iki šiol labiau pažįstama vaikams ir jų tėveliams, kaip Kakės Makės personažo autorė“, – vardijo mugės organizatorė.

Kai kurie autoriai dėl knygų mugės pas skaitytojus grįžta net iš tolimiausių kraštų: mugėje išvysime Dalią Staponkutę, Vaivą Rykštaitę, Andrių Kleivą, Jolitą Herlyn.

R. Elijošaitytės-Kaikarės teigimu, mugės lankytojai šiais metais turės progą susitikti ir su gausiu būriu užsienio autorių, iš kurių dalis – jau puikiai pažįstami ar net lankęsi Vilniuje.

„Su skaitytojais susitikti atvyksta daugiau nei 20 užsienio autorių: Inga Ābele, Deborah Feldman, Graeme’as Macrae Burnetas, Eshkolas Nevo, Kristina Ohlsson, Anna Kamińska, Ilmaras Taska, Laura Vinogradova, Eva Mattsson, Kateryna Michalicyna, Paolo Giordano, Nigelis Warburtonas, Karen Swan ir daugelis kitų. Praeitą kartą mugėje viešėdama K. Swan, beje, užsiminė norinti rašyti knygą, kurios veiksmas vyktų Vilniuje. Tad laukiame jos ir tikimės sužinoti, ar jai pavyko įgyvendinti šią idėją“, – pasakojo R. Elijošaitytė-Kaikarė.

Mugė – socialinis lakmuso popierėlis 

Kalbėdama apie į mugės programą įtrauktus renginius, kurie atlieptų socialines problemas ar opius kultūrinius bei visuomeninius klausimus, viena Vilniaus knygų mugės organizatorių išskyrė kelias temas.

„Bus diskutuojama apie amžėjimą ir tai, kaip išlaikyti skaitymo malonumą, prastėjant regai. Kalbėsime apie technologijų įtaką leidybos procesams bei dirbtinio intelekto vaidmenį. Taip pat paliesime ir jautrius visuomenei aspektus, kurie iki šiol mugėje buvo mažai aptarti, pavyzdžiui, autistiškų suaugusiųjų buvimą tarp mūsų ir visuomenės požiūrį į juos“, – sakė Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė.

Ji teigia, kad knygų mugė kartu yra ir smagus renginys, ir savotiškas lakmuso popierėlis, nustatantis aktualias problemas, skatinantis kalbėti apie jas, o kartu ir diktuoti dar tik prasidėjusių metų toną.

Be abejo, esminis kiekvieno dėmesį kaustantis įvykis išliks antrus metus tebesitęsiantis karas Ukrainoje. Mugės dalyviai organizuoja Ukrainos rašytojų knygų pristatymus, sekmadienį poezijos skaitymuose „Liudijantys“ bus skaitomi žuvusių ir kariaujančių poetų eilėraščiai ukrainiečių ir lietuvių kalbomis.

„Tai, ką skaitytojai atranda mugėje, tarsi, parodo, kokie bus metai – juk ne veltui leidėjai šį renginį vadina knygų Kalėdomis. Knygų mugė veikia ir kaip mugė, ir kaip festivalis su daugybe įvairiausių renginių. Tačiau Mugės dalyviai – rašytojai, vertėjai, leidėjai – reaguoja ne tik į literatūros tendencijas – šių metų mugėje kartu su LRT kviesime visus prisidėti prie akcijos RADAROM!“ – sako R. Elijošaitytė-Kaikarė.

Erdvė ir dideliems, ir mažiems

Anot vienos iš organizatorių, Vilniaus knygų mugė po savo stogu kasmet talpina įvairiausios krypties ir masto leidyklas. Nuo pačių didžiausių iki mažesniųjų. Būtent toks ir yra mugės tikslas – parodyti, kad Lietuvoje leidžiama įvairiausia literatūra, iš kurios kiekvienas skaitytojas galėtų rinktis sau patinkančius kūrinius, autorius, temas ir formatus.

„Mugėje dalyvauja nuo mažiausių iki didžiausių leidyklų. Tačiau savo leidinius pristato ir muziejai, įvairios organizacijos – juk leidžiama plačiausio spektro literatūra. Kiekvienam aktualu savo knygas mugėje parodyti skaitytojams, pristatyti, apie jas kalbėti“, – teigia R. Elijošaitytė-Kaikarė.

Priminus bene dažniausią mugės lankytojų pastabą, kad jiems neįmanoma suspėti į keletą įdomių renginių, vykstančių tuo pačiu metu, organizatorė tik šypteli: „Bet tai reiškia, kad skaitytojams tikrai įdomu, smalsu ir mugės programa yra turtinga. Aišku, mes kasmet stengiamės kuo geriau viską išdėstyti, kad lankytojai pamatytų, išgirstų ir patirtų kuo daugiau.“

Kiek pavyks į save sugerti literatūros pasaulio, bus galima sužinoti jau vasario 22–25 dienomis užsukus į LITEXPO vyksiančią 24-ąją Vilniaus knygų mugę. Be įprastų ir tradicinių renginių, diskusijų ir susitikimų su mylimais autoriais, lankytojai joje galės mėgautis muzikine sale, grožėtis performatyviais renginiais, o pramogos lauks ir pačių mažiausiųjų.

Suskaičiuota, kad kasmečiame renginyje dalyvauja apie 300 leidyklų ir kitų kultūros organizacijų iš Lietuvos ir užsienio, įvyksta daugiau kaip 500 įvairiausių renginių ir koncertų, o per keturias dienas mugę aplanko daugiau nei 50 tūkst. lankytojų.

Išsami Vilniaus knygų mugės kultūrinių renginių programa: https://www.litexpo.lt/wp-content/uploads/2024/02/VKM-programa.pdf 

Vasario 22-25 dienomis vyksiančioje 24-oje Vilniaus knygų mugėje tradiciškai įsikurs AGATA „Muzikos salė“. Neatsiejama mugės dalimi tapusiame renginyje vyks koncertai ir susitikimai su kūrėjais bei muzikos industrijos atstovais, o rekordiniame stendų skaičiuje savo veiklos naujienomis dalinsis daugiau nei 200 gerai pažįstamų Lietuvos atlikėjų, leidėjų, įvairių kultūrinių veiklų ir festivalių organizatorių bei įrašų pardavėjų.

„Muzikos salė“ yra bendruomenė. Taip, mes visi norime pasirodyti, parodyti, pristatyti, pasigirti, pagaliau – parduoti ir pagroti. Tai labai gerai. Bet visų pirma, „Muzikos salė“ yra mūsų bendruomenės šventė. Metas pamatyti vienas kitą, metas išgirsti vienas kitą. O jei reikės, visiems kartu, vienu kumščiu parodyti, kad galime ir mokame būti vieningi“, – sakė Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA Tarybos pirmininkas Domantas Razauskas.

Devintą kartą organizuojamas renginys suburia skirtingų muzikos žanrų atstovus, tad ir keturių dienų „Muzikos salės“ programa atskleis lietuviškos muzikos stilių įvairovę. Čia bus galima išgirsti Monique, Andrių Kaniavą, Džiugą Širvį, Petuniją, grupes „McLoud“, „Superkoloritas“, „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, „Happyendless“, „Baltic Balkan“ ir kitus.

„Knygų mugė yra šviesiausia metuose mugė Lietuvoje. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Tai ypatinga vieta tuo laiku. Labai to laukiu kasmet“, – sakė muzikos grupės G&G Sindikatas įkūrėjas ir lyderis Gabrielius Liaudanskas-Svaras.

Muzikinę programą papildo lietuviškos muzikos bendražygių susitikimai „Muzikos salės“ pokalbių scenoje. Šiais metais čia apie kūrybą ir kūrybinius ciklus kalbės atlikėjai Free Finga, Jessica Shy, Konstantinas Lilas, Gabrielius Vagelis, FC Baseball, Ieva Narkutė, Rokas Yan, grupių „Freaks on Floor“, „jautì“, „Biplan“ nariai ir kiti.

Aktualiausi muzikos sektoriaus klausimai bus aptariami diskusijų programoje, kur industrijos ekspertai ir žinomi muzikantai kalbės apie filmų garso takelių kūrimą, pasakos, ką daryti dainą sukūrusiam pradedančiajam atlikėjui, diskutuos apie atlikėjų psichologiją ir santykius su scena, kritika, gerbėjais ir savimi, aptars kultūros centrų aktualijas.

Tradiciškai „Muzikos salėje“ bus surengti ir AGATA apdovanojimai, kur bus įvertinti 2023 m. daugiausia perklausų muzikinėse platformose bei radijo eteryje sulaukę Lietuvos muzikos atlikėjai.

Pilna AGATA „Muzikos salė“ programa: https://www.muzikossale.lt/renginio-programa/

„Muzikos salė“ laukia lankytojų vasario 22-25 dienomis, tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje „Litexpo“
parodų ir kongresų centre.

Vilniaus knygų mugė pristatė kitų metų šūkį – sieks priminti, kad įmanoma svajoti ir kurti kitokią realybę

Šiandien Vilniaus knygų mugės organizatoriai paskelbė kitų metų vasario 22–25 d. vyksiančios mugės šūkį. Juo pasirinkta Henriko Radausko eilėraščio „Pasaka“ baigiamoji eilutė – „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“.

Kultūros istorikas ir vienas iš Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto narių Aurimas Švedas tvirtina, kad šūkiu pasirinkta eilėraščio eilutė atveria plačias interpretavimo galimybes ir skatina diskutuoti apie kuriančio žmogaus santykį su pasauliu, o taip pat klausia, kas žmogui, gyvenančiam nerimo kupiname pasaulyje, yra knyga ir skaitymas.

„Kai mums įprastas pasaulis tampa ganėtinai baugus ir nenuspėjamas, ar knyga išties yra galimybė pabėgti nuo visko, kas mus neramina, ir paversti knygų mugę keturias dienas šurmuliuojančia pasaka, eskapistų rojumi? O gal kaip tik šis žaismingas Radausko pasakymas skatina mus ieškoti savyje drąsos sugalvoti naujas viltingas svajonės?“ – „LRT Klasika“ radijo laidoje „Ryto allegro“ pristatydamas mugės šūkį kalbėjo A. Švedas.

Vertindama kitų metų Vilniaus knygų mugėsšūkį humanitarinių mokslų daktarė Dalia Satkauskytė teigė, kad minėtą eilėraštį žino turbūt visi šiuolaikinę mokyklą baigiantys jaunuoliai, nes tai į mokymosi programą įtrauktas eilėraštis ir autorius.

„Šis eilėraštis ir ta eilutė truputį jau nutrinti, bet kaip šūkis – labai tinka. Jo estetinė koncepcija – literatūros visagalybė, gebėjimas kurti naujus pasaulius, o ne kopijuoti tikrovę ar ją kaip nors atspindėti. Radauskas laikėsi pozicijos, kuri šiandien turbūt vertinama labai prieštaringai. Jo manymu, menas visiškai nesimaišo su politika. Toks požiūris į literatūrą laikomas lūžiu. Tokia modernaus rašytojo laikysena gerokai kvestionuojama, todėl esu įsitikinusi, kad šitas mugės šūkis susilauks prieštaringų vertinimų“, – svarstė D. Satkauskytė.

Jos teigimu, nevienareikšmių vertinimų šūkis gali susilaukti dėl pasaulyje vykstančių geopolitinių procesų, kuriems H. Radausko eilėraštis „Pasaka“ yra tiesiog nepritaikytas. „Yra menininkų, kurie stovi nuošaly pasaulio įvykių ir jokiu būdu į juos nesikiša ir jų nekomentuoja“, – paaiškino humanitarinių mokslų daktarė. Tiesa, anot jos, yra ir kita pozicija – menas kaip alternatyva pasauliui. Tai yra būdas užsimiršti, pabėgti, nes žmogus negali visą laiką gyventi tikrovėje.

„Ir toks pabėgimas nebūtinai yra blogai. Tai yra tam tikros įtampos, kurioje neįmanoma visą laiką gyventi, valdymo priemonė“, – konstatavo D. Satkauskytė.

Tokiam požiūriui pritarė ir Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto narys A. Švedas. Pasak jo, menas mus saugo, ypatingai įtampos akimirkomis, suteikia paguodą ir užuovėją.

„Kita vertus, didieji meno kūriniai, kad ir kokia būtų jų forma, sugeba priminti tam tikras idėjas ir vertybes, o kartais tiesiog paliečia mūsų sielą ir to kartais visiškai pakanka, apvalo mus bent akimirkai. Kartais mes sakom, kad viena ar kita knyga pakeitė mūsų gyvenimą, bet kai esame paprašomi priminti siužetą, sakom „na kažkas, dabar negaliu tiksliai pasakyti, bet žinau, kad man tada pasidarė šiek tiek šviesiau akyse“, – sakė A. Švedas.

Vis dėlto, jo įsitikinimu, menas atveria ir kitą perspektyvą – primena, kad šalia netikrumo, blogio grėsmės yra ir kitos galimybės, kitos alternatyvos, apie kurias ir skatina galvoti.

„Radausko kūrinys yra atviras interpretacijai ir aš renkuosi pakankamai savavališką interpretaciją. Manau, kad šis eilėraštis suteikia drąsos tikėti, kad įmanoma svajoti ir kurti svajones“, – pabrėžė Vilniaus knygų mugės bendraorganizatorius.

Jo manymu, vienas iš baisiausių dalykų, kuris pastaruoju metu nutiko žmonėms – tai patiriama globalinė vaizduotės krizė.

„Mes neleidžiame sau patikėti, kad įmanomi geri mūsų gyvenimo scenarijai. Mes dažniausiai kalbame tik apie mūsų laukiamas daugybines krizes, katastrofas ir kažką siaubingo. Bet jeigu neleisime sau pagalvoti apie alternatyvų įmanomybę, tai atsidursime savo pačių kuriamame minčių akligatvyje“, – svarstė A. Švedas.

Vienu ryškiausių kultūros įvykių Lietuvoje tapęs renginys lankytojus kvies į susitikimus su rašytojais, knygų pristatymus, diskusijas, koncertus, parodas, kūrybinius užsiėmimus ir kitas kultūrines veiklas. Mugėje bus nagrinėjamos dirbtinio intelekto ir jo kuriamo pasaulio, meno ir propagandos temos, nepamirštant vis dar vykstančio karo Ukrainoje ir baisių įvykių Izraelyje. Kartu su Lietuvos audiosensorine biblioteka mugėje taip pat bus skiriamas dėmesys ir kitaip skaitantiems žmonėms.

Plačiau diskutuoti apie meno, o ypač – knygų įtaką, ieškoti naujų pasaulių ir galimybių pakeisti realybę kviesime jau kitų metų vasario 22–25 d. vyksiančioje didžiausioje knygų mugėje Baltijos šalyse – Vilniaus knygų mugėje. Mugės organizatoriai – Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos kultūros institutas bei Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.

Garsus amerikiečių rašytojas Johnas Irvingas, duodamas interviu internetiniam žurnalui „Guernica“, prasitarė, kad daugiau neketina vykti į Vilnių vasario mėnesį. Vargu, ar galėtume jausti nuoskaudą dėl tokio autoriaus pareiškimo. 2008 metų žiema, kai J. Irvingas dalyvavo Vilniaus knygų mugėje, tikrai nebuvo pati svetingiausia. Mažai dienos šviesos, geliantis šaltis, o ir taip rimties kupini lietuvių veidai buvo dar niūresni, jų pečius užgulus ekonominės krizės vargams. Vilnius nuo pilkšvo sniego ir ilgų, tamsių vasario vakarų neapsaugotas ir dabar, tačiau jame gyvena, auga ir kuria jau kur kas dažniau besišypsantys vilniečiai. Tai kaipgi pasikeitė pati knygų mugė ir miestas aplink ją?

Vilniaus knygų mugės istorija prasideda naujojo tūkstantmečio išvakarėse. 1999 metais, prieš įvykstant bendrai visų Baltijos šalių knygų mugei, vyravo nuomonių, jog mugė nepasieks tokio susidomėjimo, kokio sulaukia šunų, kačių ar baldų parodos. Visgi mugė pranoko lūkesčius ir į „Litexpo“ rūmus pritraukė minią skaitytojų, o jau kitais metais ji gavo ir Vilniaus vardą. Kasmetinis renginys nuosekliai augo, o 2004-ieji tapo ne tik istorinio lūžio metais Lietuvai. Vilniaus knygų mugės dalyvių skaičius perkopė 50 tūkstančių, o mugėje apsilankė tuo metu garsiausi jos svečiai – italų rašytojas Alessandro Baricco ir prancūzų literatūros „chuliganas“ Frédéricas Beigbederis. Jis neslėpė, kad viena iš priežasčių, paskatinusių jį atvykti į Lietuvą, buvo smalsumas ir naujų įspūdžių troškimas. Jauna valstybė, dar neatrasta daugelio užsienio autorių, domino kūrėjus galimybe pajusti slogią, tačiau intriguojančią Rytų Europos bloko dvasią. Tada dar egzotika dvelkęs Vilnius nekantriai laukė naujų svečių.

Laukė, bet nesėdėjo rankas sudėjęs. Miestas tvarkėsi, gražinosi – visais būdais bandė išvalyti sovietinį pelėsį. Nugriautos kareivių skulptūros ir atidengti menininkų paminklai. Vilnių papuošė Romaino Gary, Johno Lennono, Taraso Ševčenkos, Leonardo Coheno skulptūros. Grupė menininkų sugalvojo atgaivinti siaurą Literatų gatvelę ir sukūrė netipišką paminklinę sieną: įvairiomis lentelėmis įamžino daugiau nei 200 Lietuvos ir užsienio autorių, vienaip ar kitaip susijusių su Vilniumi. Miestas taip sparčiai nutolo nuo tarybinio tvaiko, kad svarbiausia gruodžio diskusija tapdavo Katedros aikštės šventinė eglė. Vilnius virto ryškia Europos sostine, o lietuvių noras atsiriboti nuo bet kokių asociacijų su socialistine santvarka tik stiprėjo. Vilniečiams patinka Šiaurės Atėnų vardas. Lietuviai nori būti Šiaurės, o ne Rytų Europos dalimi.

Danų rašytojas Kimas Leineʼas, prisimindamas apsilankymą Vilniaus knygų mugėje 2020 metais, sutinka, kad Vilnius yra šiaurietiškas miestas. Pasak autoriaus, „galbūt panašus į Norvegijos ar Švedijos miestą. Skandinavijos kampelis, kuris šiek tiek nuklydo į rytus.“ K. Leineʼas retoriškai priduria: „O gal tai mes nukeliavome į vakarus?“ Rašytojas teigė, kad atmosfera mieste buvo pažįstama ir maloni, o žmonės, kuriuos sutiko ir su kuriais bendradarbiavo, buvo svetingi ir atviri. „Atvirumas gali būti raktinis žodis, kai kaip skandinavas keliaujate po Baltijos šalis, nes daugelis iš mūsų, keliaudami į rytus, galime baimintis skeptiško ar atšiauraus priėmimo. Čia taip visiškai nėra. Iš visos širdies pritariu glaudesniems ryšiams su Baltijos šalimis, įskaitant Lietuvą, tiek politiniu, tiek kultūriniu požiūriu. Pavyzdžiui, tarp abiejų regionų turėtų būti daugiau keičiamasi literatūra“, – kalbėjo jis.

Kita Vilniaus knygų mugės viešnia, garsi britų rašytoja Karen Swan, atvykusi į Vilnių 2022 metais, intrigavo skaitytojus, jog Vilnius gali pasirodyti būsimame romane. Praėjus beveik dvejiems metams, tarptautinių bestselerių autorė savo minčių neišsižada. Be to, rašytoja stebėjosi, kiek daug žmonių atėjo su ja susitikti, ir džiaugėsi išgirdusi nemažai lietuviškų vardų, kurie pravers personažams. „Man labai patiko pirmoji kelionė į Vilnių. Kai pirmą kartą lankausi kokiame nors mieste, dažniausiai vengiu pagrindinių turistinių vietų ir tiesiog vaikštau, vaikštau, vaikštau, kad pajusčiau tą vietą. <…> Mano mėgstamiausias rajonas buvo Užupis, o Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje praleidau valandų valandas. Vilniuje lankiausi praėjus vos dviem dienoms po to, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą ir Lietuva paskelbė nepaprastąją padėtį, todėl tai buvo dar skaudesnė patirtis. Fotografavau kiekvieną ekspoziciją ir esu tikra, kad tai, ką sužinojau apie Vokietijos ir Sovietų Sąjungos istoriją, panaudosiu knygoje. <…> Grįžtu į Vilnių 2024 metų pradžioje, tai padės man sudėlioti mintis, kokios istorijos noriu.“

Ukrainietė Yulia Kozlovets ir jos vadovaujamas Kyjivo International Book Arsenal Festival ne vienus metus bendradarbiauja su Lietuvos kultūros institutu ir lankosi Vilniaus knygų mugėje. Visgi pastarieji metai įsirėžė į atmintį kur kas ryškiau. „Asmeniškai galiu pasakyti, kad tai buvo viena patogiausių ir labiausiai įkvepiančių verslo kelionių per pastaruosius dvejus metus. <…> Lietuvių solidarumas ir parama Ukrainai buvo juntama visur. Mėlyna ir geltona mugės spalvos, mėlyna ir geltona spalvos Lietuvos leidyklų stenduose, šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“, Ukrainos vėliavos ant stendų ir lankytojų rankose, kamufliažinių tinklų pynimas prie didžiausios konferencijų salės, apsaugos darbuotojų prie įėjimo pasisveikinimas „Šlovė Ukrainai“ – Ukraina buvo visur. O ir pačiame Vilniuje plevėsavo Ukrainos vėliavos, plevėsavo trispalvės, šūkiai „Šlovė Ukrainai! Šlovė didvyriams!“, skambėjo ukrainiečių kalba. Lietuvos palaikymas jaučiamas žodžiais ir veiksmais. Būti Lietuvoje labai patogu ir ramu, nes supranti, kad lietuviai kaip nedaugelis supranta mūsų situaciją ir mūsų poreikius – dėl savo nacionalinės istorijos, dėl to, kad jie taip pat turi bendrą sieną su Baltarusija ir Rusija. Keletą kartų girdėjau lietuvius sakant kažką panašaus: „Jei Ukraina nelaimės, Lietuva tikrai bus kita. Bet taip neatsitiks, nes Ukraina tikrai laimės! Ir mes esame su jumis, kad padėtume.“

Per daugiau nei 20 metų Vilniaus knygų mugė išsiplėtė ir įgavo tarptautinį pripažinimą. Mugė pasipildė diskusijomis, kultūrinių renginių ir jaunųjų skaitytojų programomis, atidarė Muzikos salę. Keitėsi šūkiai, svečiai ir oras, bet skaitytojai, atėję vienais metais, sugrįždavo ir kitais. Vilniaus knygų mugė dažnam tapo tradicija ir simboliška žiemos pabaiga, kai ilgai lauktas pavasaris jau beldžia į duris.

Vilniaus knygų mugėje pasimatykime 2024 m. vasario 22–25 dienomis. Mugės organizatoriai – Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos kultūros institutas bei Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.

Jurga Tumasonytė

Mano vaikai dar nemoka skaityti, tačiau tebesidžiaugia knygomis ir dažnai netgi paprašo paskaityti suaugusiems skirtos literatūros arba kažką iš savo kūrybos. Meluočiau, jei sakyčiau, kad laukiu, kai jie paaugs ir taps jaunais, savarankiškai knygas skaitančiais paaugliais, kuriems literatūros skaitymas, atrodo, lieka nebe pirmoje ir, ko gero, net ne trečioje vietoje. Arba ūgtelėję pradės visą informacinį turinį vartoti vien anglų kalba ir visiškai nebeskaitys gimtąja (kam tuomet bus reikalingi lietuvių rašytojai?). Aš tarsi ir bijau, kad paauglystėje neišvengiamas atsiskyrimas nuo tėvų bus palydėtas atsiskyrimu ir nuo knygų. Daugeliui mano bičiulių vaikų taip nutiko. Kita vertus, gal nereikėtų taip dramatizuoti?

Šiemet Vilniaus knygų mugėje veiks Jaunųjų skaitytojų salė, kurioje, tikiu, net ir nelabai skaitantys paaugliai laikinai panirs į knygų pasaulio teikiamus malonumus. Na, o apie paauglių (ne)skaitymą ir anglų kalbos įsigalėjimą pasikalbėjome su keturiais šia tema turinčiais ką pasakyti žmonėmis – vaikų literatūros tyrinėtoja, rašytoja Egle Baliutavičiūte, lietuvių kalbos mokytoju Aliu Avčininku, rašytoja, vertėja Jurga Vile ir literatūros pažinimo programos vaikams ir paaugliams vadovu Justinu Vancevičiumi.

Kokią reikšmę šiuolaikiniam Lietuvos paaugliui turi anglų kalba? Kaip į tai žiūrite iš savo perspektyvos?

Eglė Baliutavičiūtė. Didelę, tai kalba, kuria jie (ir dalis suaugusiųjų taip pat) vartoja didelius kiekius įvairaus turinio – nuo žaidimų, socialinių tinklų iki serialų, knygų ir t. t. Natūralu, kad, taip dažnai vartojant anglų kalbą, ji veikia ir kasdien vartojamą lietuvių kalbą, atsiranda angliškos sintaksės, leksikos. Aišku, neneigiu, kad yra čia ir mados reikalas, bet nemanau, jog tai toks trumpalaikis reiškinys, kaip kad, pavyzdžiui, mano paauglystėj buvo madinga rašyti „šveplai“ (rashyti shveplay).

Naivu galvoti, kad kažkokiu fantastiniu būdu anglų kalbą išgyvendinsime iš jaunimo (ir ne tik) kalbos. Tuo labiau kad kai kurių frazių, daiktų, reiškinių pavadinimų (o ypač madingų) kartais nė neįmanoma išversti ir gal net nėra prasmės bandyti, nes jie pernelyg greitai keičiasi arba išversti tampa neskambūs, griozdiški – tokie, kad mažai kas juos nori vartoti (ką patys renkatės kasdienybėje – „parkingą“ ar „automobilių stovėjimo aikštelę“?).

Taigi tragedijos nematau, svarbu, kad jaunimas suprastų, kur kokią kalbą dera vartoti – vienaip kalbamės su draugais, rašome socialiniuose kanaluose, kitaip rašome rašinius, straipsnius, kalbame pamokose, oficialioje erdvėje ar bendraudami su vyresniais žmonėmis, kurie nemoka anglų kalbos, ir t. t.

Be to, galime kaip visuomenė kelti lietuvių kalbos prestižą. Ir ne kaip nors dirbtinai aukštindami lietuvių kalbą, bet, pavyzdžiui, kurdami patrauklų, įdomų turinį jaunimui gera, šiuolaikiška, lanksčia lietuvių kalba – ir animacinius filmukus, ir laidas, ir knygas, ir kt. Kalbant apie knygas, yra tekę skaityti verstinių knygų paaugliams, kurias pradėjusi turėjau pasitikrinti, ar knyga sukurta XX a. Paaiškėjo, kad ne, šių dienų kūrinys… Yra tekę matyti, kaip specifiniai terminai dirbtinai išverčiami į lietuvių kalbą – „dredai“ vienoje knygoje buvo virtę, rodos, „veltinėmis kasytėmis“. Na, tai tikrai nekuria prestižo, o tik nesusikalbėjimą ir norą mesti knygą šalin.

Alius Avčininkas. Lietuvių rašytojams, kurie save priskiria prie kuriančių vaikams ar paaugliams, nemažai temų vis dar svetimos. O gal sąmoningai jų vengiama. Gal mūsų kultūrinis laukas dar toks siauras, kad akiratis neaprėpia pasaulio įvairovės? Kadangi šiandien tapatybės klausimas ypač aktualus, jaunas žmogus ieško įvairių jos formų, ieško pateisinimo ar sutvirtinimo, jei tam tikri tapatybės elementai prasilenkia su įsigalėjusiomis ir standartizuojančiomis socialinėmis normomis. Ir tą sutvirtinimą randa užsienio literatūroje. Ir dažniausiai originalo kalba.

Kilo mintis – o gal skaitymas užsienio kalba yra ir tam tikros priebėgos ieškojimas? Dar ne visi tėvai šiandien skaito anglų kalba, tad paaugliui atsiranda galimybė pasislėpti ir būti visiškai savimi. Paslaptis visad vilioja.

Jurga Vilė. Tai kalba, kurioje daugelis Lietuvos paauglių (bent jau Vilniuje ir gal didesniuose miestuose) jaučiasi laisvi. Mane asmeniškai labiau trikdo, kai angliški žodžiai natūraliai įsipina į jų šnekamąją lietuvių kalbą, nei kai jie tiesiog ima kalbėtis angliškai tarpusavyje. Tarsi perjungia kitą kalbinį kanalą. Aš pati su vaikais taip darau. Turime kelis kanalus: ispanišką, kad nepamirštume kalbos, kuri buvo vaikų antroji kalba nuo vaikystės (jie augo Andalūzijoje), anglų, nes jaučiu, kad jie jau gali ja šnekėti įvairiomis temomis, ir prancūzų, nes tai man labai svarbi kalba ir vis dar naiviai tikiu, kad su pienu perdaviau ją vaikams, tik jie ją primiršo. Kadangi pati esu įtikėjusi kalbos kaip išraiškos galia (tai gali būti ir gestų kalba), tai ir savo vaikams pabrėžiu kalbų mokymosi svarbą. O lietuvių kalbos nepamiršti, ją gerbti ir tausoti vaikai prisiekė dar gyvendami Ispanijoje, iškilmingai, iškėlę rankas. Patys suorganizavo šią ceremoniją, pajutę, kad pradedu nerimauti.

Justinas Vancevičius. Mano atsakymas remiasi nuojauta ir asmenine patirtimi, o ne tyrimais, nes jų, bent jau aš, nesu matęs, nežinau, ar tokių yra. Kiek artimoje aplinkoje tenka bendrauti su paaugliais, pastebiu, kad jie vartoja daug tekstinio ir audiovizualinio turinio anglų kalba. Manau, kad kalbų mokėjimas yra turtas ir privalumas, padedantis plėsti akiratį, suprasti, kad pasaulyje esama daug ir įvairių dalykų.

Suprantu nuogąstavimus, kad anglų kalba per daug įsigalėjusi ir skurdina gimtąją, tačiau kalba yra gyvas organizmas, o mes gyvename informacijos amžiuje – ji sklinda itin greitai ir jos itin daug, tad dalykai keičiasi kur kas greičiau, nei prieš pusę amžiaus.

Reikėtų ne dejuoti, kad visi paaugliai pradės kalbėti angliškai, o stengtis sukurti alternatyvų turinį lietuviškai. Tokį jiems pritaikytą turinį, kurį jie norėtų vartoti ir su juo identifikuotis. Galbūt yra kitų kontekstų ir vietų, kuriose lietuvių kalba galėtų išlaikyti taisyklingą gramatiką ar įvairesnę leksiką, tarkime – teatre, muziejuose, knygų pristatymuose. Tokiu atveju reikėtų ugdyti jaunų žmonių norą lankytis tuose renginiuose ir girdėti ten turiningesnę kalbą. Šiaip ar taip, jaunimas visada ieško savo kelio ir identiteto, tad vartoja tokį turinį, kuris jiems yra artimas ir mielas.

Ar anglų kalbos įsigalėjimas vaikų kasdienybėje daro įtaką ir literatūrinio turinio pasirinkimams? Kaip manote, ar yra dėl ko sunerimti?

Eglė Baliutavičiūtė. Vaikų kiek mažiau, nes paprastai, jei jie neauga anglakalbėje aplinkoje, dar neturi tokių gerų įgūdžių, kad galėtų rinktis bet kokią jų amžiui tinkamą literatūrą anglų kalba. Tačiau paaugliai – jau kitas reikalas. Dabar įsivaizduokite skaityti mėgstantį paauglį, kurį labai sudomino nauja angliška knyga. Ar ta knyga bus išleista lietuviškai? Jei ir taip, ar jis lauks pusę metų, metus ar ilgiau, kol galės ją perskaityti? Po metų jam jau gali būti visiškai neįdomu.

Be to, juk nuo mažų dienų kalame į galvą (ir gerai darome), kiek daug suteikia skaitymas, kiek daug naudos jis teikia lavinant kalbą, plečiant žodyną ir t. t. Taigi, nieko keisto, jei paauglys norimą knygą rinksis angliškai. Vienu šūviu du zuikiai – ir perskaitys, ką nori, ir dar anglų kalbos įgūdžius pagerins.

Be to, vertimų vyresniems paaugliams pasirinkimas labai nedidelis, iš visų per metus išleidžiamų knygų vaikams ir paaugliams, vyresniesiems tenka tik iki 10 procentų knygų (norintiems tuo pasidomėti plačiau, siūlau paieškoti Romos Kišūnaitės vaikų literatūros leidybos analizių).

Ar yra dėl ko sunerimti? Žiūrint, dėl ko.

Viena vertus, gerai, kad skaito. Gerai, kad skaito ir angliškai, ir lietuviškai, ir kitomis kalbomis, kurias moka. Kita vertus, tai, kad vis daugiau paauglių skaito knygas angliškai, veikia leidybą visoje Europoje. Bet vėlgi… Su populiariausiomis angliškomis knygomis galime ir nesuspėti, bet tai puiki proga atsigręžti į savo rašytojus ir kitų, ne anglakalbių šalių literatūras, paieškoti gerų knygų, kurių kitaip paaugliai ir dėl kalbos barjero neperskaitytų.

Alius Avčininkas. Sunerimti galima dėl žodyno skurdėjimo, dėl svetimžodžių įsiliejimo į kasdienę komunikaciją, nes dėl to sunkiau atpažinti savo kultūrą, prarandamos sankabos. Kita vertus, atrandama savastis. Gręžiamasi į save. Ir „aš“ tampa prioritetu. Šis judesys sveikintinas. Kuo anksčiau žmogus gręžiasi į save ir išdrįsta priimti tai, ką mato, tuo didesnė tikimybė, kad ateity apsieis be psichologo ar psichoterapeuto. Žinoma, ironizuoju, bet galbūt dabar yra tas metas, kada savasties nebenustelbia primesti socialiniai ar kultūriniai konstruktai? Gal tai laisvės požymis? Gal pagaliau užaugome? Tikiu, kad ilgainiui žmogus, pajutęs save, išmokęs būti su savimi, grįžta ir prie savos kultūros. Neabejotinai. Tik reikia būti kantriems. Šiandien tapsmo procesas yra kitoks.

Jurga Vilė. Na, tikrai nepakenktų, jei jie skaitytų Salingerį, Faulknerį, Hemingwayʼų, Fitzgeraldą ir t. t. angliškai. Liūdina tai, kad jie iškeičia knygą lietuvių kalbą (kad ir verstą) į filmą anglų kalba. Tiesiog taip greičiau suvartojama informacija. Kai visko tiek daug ir viskas taip greitai keičiasi, lengvesnė galimybė labiau masina. Sėdėti ilgas valandas su knyga, kai galima tiesiog perbėgti per socialinių tinklų postus, štai toks ir pasirinkimas. Man rodos, mes, kitaip auklėti ir auginti, galėtume sunerimti dėl daugybės šiandien vykstančių dalykų. Bet vis dėlto reikia pripažinti, kad šiandien pasaulyje vyksta tikrai rimti dalykai, į kuriuos turime reaguoti. Todėl stengiuosi vaikams skiepyti meilę artimam žmogui ir aplinkiniam pasauliui, mokyti juos atjautos ir išgyvenimo pamokų. Jei kažko patys neperskaitys knygoje, papasakosiu jiems, pasidalinsiu su jais prie stalo, apsikeisime bent jau mintimis kažkuria tema, kurią rasime nors ir neperskaitytoje knygoje.

Justinas Vancevičius. Artimoje aplinkoje matau, kad jauni žmonės skaito angliškai, nes yra gerai įvaldę tą kalbą. Juolab kad angliškai jaunuoliai randa kur kas daugiau jiems aktualaus turinio – lytinis, seksualinis identitetas, santykiai su bendraamžiais ir kiti dalykai, svarbūs dabartiniam jaunimui. Deja, net ir šiuolaikinių mūsų rašytojų knygos nėra pakankamai drąsios, nedrįstama kelti sudėtingų klausimų. Mūsų visuomenėje vyrauja konservatyvios pažiūros, bijoma lytinio švietimo penkiolikmečiams–šešiolikmečiams mokykloje. Ko mes siekiame? Kad jie noriai skaitytų Martyno Mažvydo „Katekizmą“? To, deja, nebus. Kol neatsiras patrauklaus turinio lietuviškai, tol jauni žmonės vartos jį kita kalba, o mokantys daugiau kalbų, ieškos aktualaus turinio ir jomis.

Kodėl būtent sulaukus 10–13 metų, vaikus ištinka neskaitymo periodas? O gal klystu? Apskritai, man įdomu tas periodas, kai iki tol knygas mėgęs vaikas staiga visiškai nebenori skaityti. Kas tai lemia? Kokia tikimybė, kad po tokio periodo vėl bus grįžtama prie savanoriško skaitymo?

Eglė Baliutavičiūtė. Yra daug priežasčių, kodėl šiuo amžiaus periodu krenta susidomėjimas skaitymu, tai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitur. Kai kurių šalių tyrimai rodo, kad susidomėjimas skaitymu mąžta jau nuo 8–9 metų. Kodėl? Pirma, dažniausiai tokio amžiaus vaikams jau nustoja skaityti tėvai, motyvuodami, kad vaikas jau esą pats skaito, tai kam jam dar skaityti? Patariu taip nesielgti, geriau vaikui skaityti tol, kol jis pats paprašys liautis. Skaitymas kartu kuria ir stiprina ryšį, atsiranda daugiau temų pokalbiams, o tai didina ir savarankiško skaitymo motyvaciją. Be to, nors tokio amžiaus vaikai jau turėtų skaityti pakankamai gerai, ne visada taip nutinka, tada apie skaitymo malonumą apskritai sunku kalbėti. Antra, net ir ankstyvoje paauglystėje klausomas sudėtingesnis tekstas suvokiamas geriau, nei skaitomas savarankiškai. Žinoma, tai nereiškia, kad tėvams būtina paaugliui skaityti kasdien, bet galima susikurti gražią šeimos tradiciją ir skaityti kartu kelis kartus per mėnesį.

Be abejonės, vaikui augant vis daugiau jo laiko ir dėmesio užima kitos veiklos, suteikiančios didesnį malonumą nei knygos, reikia vis daugiau skaityti mokykloje, tad dar ir savo malonumui kažką skaityti lieka vis mažiau laiko ir motyvacijos, ypač jei skaitymas to malonumo nė neteikia.

Kokia tikimybė sugrąžinti – nežinau, neteko matyti tokių skaičių. Be to, tai sudėtingas klausimas: daug ką lemia ir asmeniniai paauglio interesai, ir aplinka. Ar jo draugai skaito ir laiko tai įdomia, kieta veikla? Ar paauglio autoritetai skaito ir kalba apie skaitymą? Ar paauglio šeima skaito ir skatina skaityti paauglį? Ar mokytojai stengiasi sudominti skaitymu, padeda atrasti konkrečiam paaugliui įdomų žanrą, temą? Ar paauglys įtraukiamas į kūrybingas, socialias su skaitymu susijusias veiklas? Ar gauna progą sutikti rašytoją ir su juo pabendrauti? Dedamųjų čia labai daug.

Svarbu nesumenkinti vaiko ar paauglio literatūrinių pasirinkimų, kad ir kokio amžiaus jis būtų. Kartais mes, suaugusieji, turime per daug nuomonių, kas yra gera literatūra, ką reikia ir ko nereikia skaityti. Tai irgi gali atbaidyti nuo skaitymo – jei paaugliui „rimta“ literatūra neįdomi, o jis mieliau renkasi pažintinę, mokslinę fantastiką, komiksus, reikėtų tuo tik džiaugtis. Kritikuodami galime sukelti nenorimą reakciją – nepatinka, ką skaitau? Gerai, iš viso neskaitysiu! Be to, garsinių knygų klausymasis – irgi skaitymas! 

Alius Avčininkas. Į šį klausimą turbūt geriausiai atsakytų psichologai. Vis tik šiame amžiaus tarpsnyje vaikai išgyvena didžiausią lūžį: tenka susidoroti su įvairiais iššūkiais ir skaitymas nebėra ta priebėga, kuri palengvintų išgyvenamus pokyčius. Mokyklinė literatūra ypač. Tokiame amžiuje jaunuolis dar nesupranta savo poreikių, tad kaip knygos gali juos patenkinti? Taip ir eižėja tie skaitymo ryšiai. Dažnai į 10–13 metų amžiaus jaunus žmones žiūrima arba kaip į visiškus vaikus, arba kaip į mažus suaugusiuosius. Ir vis nepataikoma. Specialistams būtina dėti pastangas, kad tokio amžiaus vaikai, dar nesuprantantys pasaulio, bet jau besigėdijantys paklausti, rastų atspirtį knygose.

Jurga Vilė. Sakoma, kad tie, kurie skaitė, bet nebeskaito, kada nors vėl skaitys. Norisi tuo tikėti. Mano vaikai išaugo su knygomis, skaičiau jiems labai ilgai, mane matė daug skaitančią, skaitė ir jie, ypač jei pasisekdavo išsirinkti tinkamą, įtraukiančią knygą. O dabar – vos vos stumiasi į priekį, klampoja knygos puslapiais lyg per kemsynus. Kodėl taip yra? Manau, taip nutinka todėl, kad paaugliai nori viską patirti patys , o ne skaityti kitų žmonių patirtis. Tik gaila, kad dažniausiai jų kasdienės patirtys nebūna tokios turtingos, tokios neįtikėtinos, kaip romanų herojų, ir jų akiratis vis labiau apsiriboja kažkuo įprastu, retai nušvisdamas netikėtumo, stebuklo šviesa. Kalbu kiek supaprastintai ir apibendrintai apie mus, vis dar saugiai gyvenančius ir nepajutusius realių grėsmių ant savo odos.

Justinas Vancevičius. Mokantis pradinėje mokykloje gyvenimą formuoja turintys galią tą daryti suaugusieji – tėvai, mokytoja (-as). Jiems, bent jau sąlygiškai, lengva prieiti prie vaiko, prakalbinti jį, pasakyti, kas yra „faina“, o kas ne. Įžengęs į ankstyvąją paauglystę vaikas pradeda tolti nuo suaugusiųjų, kurie anksčiau buvo kelrodė žvaigždė, ir atsisuka į savo draugus. Kodėl mažesni vaikai labiau linkę skaityti? Nes tą daro su suaugusiais ir skaitymas asocijuojasi su maloniu, jaukiu kartu praleistu laiku, skaitymas yra ne kaip skaitymas per se, o tam tikras ritualas.

Paauglystėje pradedama savarankiškai vartoti turinį, tas amžius vis ankstėja, nes jau šešiamečiai turi savo telefonus, kuriuos gali „skrolinti“. Paprastai lūžis įvyksta maždaug ties dešimtais metais, kai tvirtai laikai telefoną rankoje, aplinkui draugai, kartu aptariate matytus vaizdo įrašus. O skaitymas – individualus reikalas, tampantis tik tavo reikalu, nes su tėvais nebeskaitai ir tai nebekelia šiltų asociacijų. Turėdamas žymiai daugiau įvairiausių veiklų pasirinkimų, pereini į jas – nebūtinai visiškai nebeskaitai, bet tą smarkiai apriboji.

Kai vaikas pereina į penktą klasę, mokykla vaidina didelį vaidmenį atgrasant vaikus nuo skaitymo. Anksčiau knyga galėjo sietis su maloniomis akimirkomis su tėvais, o nuo penktos–šeštos klasės skaitymas siejasi su užduotu perskaityti puslapių skaičiumi, dar yra programiniai autoriai, iš kurių vaikai nuolat egzaminuoja. Didžiąją laiko dalį praleidžiant mokykloje, literatūra jaunuoliui, kaip asmenybei, praranda vertę. Manau, turėtų keistis skaitymo turinys ir tai, kaip tos knygos skaitomos ir aptariamos.

Kaip manote, kaip mes, suaugusieji, galime prisidėti prie to, kad lietuvių kalba knygų neskaitantys paaugliai vėl susidomėtų gimtąja kalba rašytais kūriniais?

Alius Avčininkas. Galime patys kurti tokią literatūrą, kokios vaikui reikia, o ne mums atrodo, kad reikia. Galime telkti darbo grupes, kuriose būtų puikių psichologų, vaiko raidos specialistų, psichiatrų ir kitų ekspertų, gebančių tinkamai parinkti literatūros kūrinius. Galime daugiau skaityti patys. Kad gebėtume rekomenduoti. O svarbiausia – daugiau kalbėti su vaikais ir pažinti juos. Išgirsti juos. Dažnai ir be žodžių.

Jurga Vilė. Man rodos, jie nėra nusistatę prieš lietuvių kalbą. Jie apskritai apleidę skaitymą. Bėda ta, kad daugeliui paauglių lietuvių kalba asocijuojasi su lietuvių kalbos pamokomis mokykloje, kurių jie labai dažnai nemėgsta, o kartais tiesiog nekenčia. Ne vienas per tas pamokas plaukioja po neįžengiamas gramatikos džiungles, blaškosi po kirčiavimo labirintus ir kitas neįkandamas lietuvių kalbos subtilybes. Būna, kad jie pasijunta maži ir menkaverčiai tos didingos, vienos iš seniausių pasaulio kalbų šešėlyje. Bet tie, kuriems nusišypso laimė sutikti įkvepiančią ar įkvepiantį lietuvių kalbos mokytoją, gali nukeliauti net iki magiškojo realizmo Lotynų Amerikoje, iki bytnikų Jungtinėse Amerikos Valstijose, iki naujojo romano Prancūzijoje, pažinti įvairiausias kultūras, nemokėdami kalbėti tomis kalbomis. Manau, jei jaunas žmogus tą suvokia, jis džiaugiasi, kad yra tokia galimybė, kad yra knygos ir jų vertimai, kurie mums atveria duris į nepažintus pasaulius. Tai kur kas daugiau, nei begalinis informacijos srautas, tekantis per mus lyg per kokią išartą vagą.

Jeigu knyga įdomi, neturėtų būti svarbu, ar ji parašyta lietuvių kalba, ar versta į lietuvių iš kitos kalbos. Manau, kad atmetimo reakcija lietuvių autoriams kyla tada, kai vaikai pamėgina paskaityti kažką iš ankstesnių laikų, kas jiems visiškai svetima ir tolima, ir priskiria tai visai lietuvių literatūrai. Bet yra jaunųjų lietuvių autorių gerbėjų, užaugusių su nauja lietuvių autorių karta ir jaučiančių su jais bendrumo jausmą.

Justinas Vancevičius. Kaip ir minėjau – svarbu sukurti jaunam žmogui patrauklų turinį. 11–13 metų paaugliams dar atsiranda tokių knygų, bet 14–16 metų amžiaus grupė užmiršta, jie pradeda skaityti knygas suaugusiems iš mokyklinės programos, bet labai trūksta to, kas iš tiesų domintų. Mūsuose nėra didelės tradicijos rašyti paaugliams, nors pasaulyje pilną tokių knygų. Tai nėra lengva, bet galima semtis patirties, ieškoti, skaityti apdovanotas knygas ir mokytis. Manau, kad tik patrauklios knygos gali padėti paaugliams sugrįžti prie turinio lietuvių kalba.

Vilniaus knygų mugės Jaunųjų skaitytojų salėje – renginiai vaikams, „Jaunimo taško“ programa, kūrybos ir bibliotekų erdvės, susitikimai su kitaip skaitančiu jaunimu.

Pasimatykime 2024 metų vasario 22–25 dienomis. Mugės organizatoriai – Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos kultūros institutas bei Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.

Ar nuskursta grožinė knyga, perrašyta lengvai suprantama kalba? Ar pagrįsta mintis, kad bent penktadalis Lietuvos visuomenės negali skaityti įprastos spausdintos knygos? Kaip gyventi su disleksija ir ką reikės daryti senatvėje, kai galiausiai atsiras laiko knygai, bet nebus sveikatos skaitymui? Į šiuos ir kitus klausimus atsakys Vilniaus knygų mugė, kuri, sekdama progresyviausių Vakarų leidėjų pavyzdžiu, kviečia atrasti prieinamas knygas ir jų skaitytojus.

Literatūros prieinamumas – tai ne „prieinama kaina“ ir ne knygyno, kuriame laukia trokštama knyga, pasiekiamumas. Prieinamas leidinys (angl. accessible publication) – tai leidinys, kurį skaityti gali visi žmonės, nepriklausomai nuo jų turimos negalios ar individualių gebėjimų.

„Laisvėjanti visuomenė, iš kitų šalių perimama patirtis, kintantys vartotojų įpročiai, teisinė aplinka sukuria sąlygas pritaikyti paslaugas žmonėms, turintiems negalią, jas tobulinti, suteikti išskirtinumo ir atrasti naujas auditorijas, – sako Inga Davidonienė, Lietuvos audiosensorinės bibliotekos, teikiančios paslaugas žmonėms, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto,  direktorė. – Mes, dirbdami informacijos prieinamumo lauke, kasdien matome, kokia didžiulė yra neatrastų skaitytojų auditorija, tad visai neatsitiktinai inicijuojame prieinamumo temą Vilniaus knygų mugėje. Žmonės, turintys negalią ar individualių skaitymo poreikių, taip pat yra kultūros vartotojai, jie mielai įsigytų ir skaitytų knygas, jei tik jos būtų jiems prieinamos. Esame be galo dėkingi mugės organizatoriams už palaikymą ir už tai, kad dalis veiklų ir renginių bus skiriama kitokioms skaitymo formoms, kitaip skaitantiems skaitytojams“.

Kad galėtum skaityti, nebūtina matyti

Kokia yra prieinama skaitmeninė knyga ir kaip skaityti nematant, bus galima patirti Jaunųjų skaitytojų salėje. Čia po Lietuvos audiosensorinės bibliotekos šūkiu „Knygos prabyla tavaip“ mugės lankytojai galės sutikti dėl regos ar kitų patiriamų sunkumų kitaip skaitančius žmones ir kartu išbandyti jų naudojamas naujausias skaitymo technologijas.

„Bus galima ne tik patirti, kaip neregiai naudojasi moderniomis technologijomis, tokiomis kaip ekrano skaitytuvas ir balso sintezė, bet ir pačiam išbandyti prieinamos leidybos standartu laikomą formatą EPUB, garsines knygas, filmus su garsiniu vaizdavimu. Net ir pažintis su ne pirmą kartą knygų mugėje demonstruojamu Brailio raštu šįkart bus kitokia – patirsime, kaip veikia skaitmeninė Brailio rašto eilutė. Visi besidomintieji sužinos, kas yra prieinamas leidinys ir įtraukioji leidyba ir kokiomis technologijomis bus kuriama ateities knyga, – žada literatūros prieinamumo temų Vilniaus knygų mugėje koordinatorė, Lietuvos audiosensorinės bibliotekos įgyvendinamo įtraukiosios leidybos projekto vadovė Aušrinė Žilinskienė. – Lankytojus pakviesime ir į išskirtinius skaitymus – neretai galvojame, kad norint skaityti, reikia matyti, tačiau knygų mugėje galėsime įsitikinti, kad skaityti galima neturint popierinės knygos. Ir netgi tamsoje.“

Sau tinkamą formatą atras ir disleksiją turintys jaunuoliai, ir prastai matantys senoliai

„Berods, 10-oje klasėje reikėjo perskaityti ir atsiskaityti F. Dostojevskio „Idiotą“. Aš, žinoma, atsiskaičiau, tačiau knygos neperskaičiau, – pasakoja Darius Blažinskas, vienas iš mokymosi ypatumų centro „Labirintas“ steigėjų. – Ta knyga – kelių tomų, iki šiol šiurpas eina… Bet dabar aš skaitau audioknygą ir jau baigiu antrą tomą. Esu labai savimi patenkintas ir džiaugiuosi, kad atradau garsines knygas.“

Darius turi disleksiją, apie kurią sužinojo tik tuomet, kai disleksija buvo nustatyta jo sūnui. Šis neurologinis sutrikimas, dėl kurio sunku skaityti, dažniausiai būna paveldimas. Disleksija Lietuvoje vis dar diagnozuojama per retai, ir didelė dalis mokinių net neįtaria, kodėl, nepaisant įdedamų pastangų, vis nesiseka sklandžiai skaityti.

Jaunųjų skaitytojų salėje kviesime susitikti su paaugliais, kurie turi disleksiją, ir pasikalbėti apie tai, kaip jiems sekasi „išgyventi“ mokykloje. Vilniaus knygų mugėje planuojama parodyti ir spektaklį „Pasistengiau“ apie jaunuolį, kuris dėl disleksijos patiria daugybę iššūkių, o bandydamas nuslėpti savo „bėdą“, patenka į pačias kurioziškiausias situacijas.

Visai kitokius skaitymo iššūkius patiria žmonės, jaunystėje labai mėgę skaityti, tačiau senatvėje priversti atsisakyti šio pomėgio dėl silpstančios regos ar prastėjančios fizinės sveikatos. „Šią problemą Lietuvos audiosensorinė biblioteka bando spręsti lankydama atokiai gyvenančius vyresnio amžiaus žmones: ELVIS autobusu atvykstanti komanda papasakoja apie garsines knygas ir pristato paprastus būdus, kaip jų klausytis. Prie ELVIS administratorių jungiasi vis daugiau šalies bibliotekų – tai reiškia, kad internetu nesinaudojantys ir įprastai skaityti negalintys žmonės garsinę knygą gali gauti arčiau namų“, – senolius į artimiausią biblioteką kviečia Lietuvos audiosensorinės bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vadovė Ligita Vasalauskaitė.

ELVIS autobuso komandą galėsite sutikti ir Vilniaus knygų mugėje – diskusijoje apie amžėjančią visuomenę ir mūsų galimybes kuo ilgiau pratęsti skaitymo malonumą, pasitelkus į pagalbą garsines knygas. Pačios virtualios bibliotekos ELVIS stendas lauks jūsų trečiojoje salėje.

Kiek jų, negalinčių skaityti įprastai?

Lietuvos audiosensorinė biblioteka, apžvelgusi ir apibendrinusi Europoje ir Lietuvoje atliktus tyrimus, nustatė, kad įprastų spausdintų knygų negali skaityti bent 10 proc. Lietuvos gyventojų, iš jų 7 proc. – dėl disleksijos, 2 proc. – dėl silpno regėjimo ir 1 proc. – dėl fizinės sveikatos sutrikimų, dėl kurių negali sėdėti, perversti puslapių ar laikyti knygos.

Tuo tarpu Šiaurės ir Vakarų Europos šalių patirtys rodo, kad dar 20 proc. visuomenės reikalingi leidiniai lengvai suprantama kalba. Šie žmonės negali suprasti įprastos knygos dėl intelekto negalios, amžiaus nulemtų pokyčių, demencijos, kitų neurologinių ypatumų ar tiesiog todėl, kad lietuvių kalba nėra gimtoji (beje, prie kitakalbių priskirtini ir lietuvių gestų kalbos vartotojai). Ir jei pirmuoju atveju kalbame apie asmenis, kuriems reikalingi kitokie leidinio formatai (garsinės knygos, knygos Brailio raštu, prieinami skaitmeniniai leidiniai), tai antruoju atveju būtina modifikuoti patį leidinio turinį. Vilniaus knygų mugėje bus skiriamas dėmesys visoms šioms skaitytojų grupėms ir plačiam literatūros prieinamumo temų spektrui.

Pirmoji grožinė knyga lengvai suprantama kalba

„Nuo 2006 m. Lietuvoje vykdoma Skaitymo skatinimo programa, tačiau daliai potencialių skaitytojų iki šiol neturėjome ką pasiūlyti, nes grožinė literatūra lengvai suprantama lietuvių kalba nebuvo leidžiama, – sako Inga Davidonienė. – Žmonės, turintys intelekto negalią, niekada nebuvo tapatinami su „tikrais“ skaitytojais. Jie buvo raginami skaityti vaikiškas pasakas – ir tai žeisdavo jų orumą, nes jie – suaugę žmonės, juos domina tos pačios temos, kaip ir tipinę visuomenę. Pateikę projektą Lietuvos kultūros tarybai, jau šių metų pabaigoje išleisime pirmąją grožinės literatūros knygą lengvai suprantama kalba – Alvydo Šlepiko „Mano vardas yra Marytė“. Jau knygos pavadinime, siekiant lengvai suprantamos kalbos, reikėjo korekcijos – atsirado žodis „yra“, nes originale naudojamo brūkšnio reikšmė tikslinei auditorijai gali būti neaiški.“

Lengvai suprantama kalba – tai aiški, nuosekli ir konkreti kalba, kurioje nenaudojamos meninės raiškos priemonės, o istoriją perteikti siekiama iš dažnai vartojamų žodžių sudarytais paprastos struktūros sakiniais, kuriuos lydi lengvai atpažįstamos iliustracijos. Švedijoje pirmoji knyga lengvai suprantama kalba išleista 1967 m. Šiuo metu Švedijos bibliotekos ir knygynai siūlo gausų lengvai suprantama kalba parengtos grožinės literatūros pasirinkimą.

Pirmoji grožinė knyga lengvai suprantama kalba kartu su autoriumi bus pristatyta ir Vilniaus knygų mugėje. Knyga parduodama nebus, tačiau ją bus galima rasti Lietuvos bibliotekų lentynose ar savarankiško gyvenimo namų bibliotekėlėse.

Alvydas Šlepikas: „Norėjau, kad „vilko vaikų“ patirtį išgirstų kuo daugiau žmonių“

Grožinės literatūros „vertimas“ į lengvai suprantamą kalbą kelia nerimą – pasigirsta replikų, kad tarsi jau nebesvarbus kalbos grožis, estetinė funkcija, literatūra yra „darkoma“. Tad kyla natūralus klausimas – kaip knygos „Mano vardas – Marytė“ autorius Alvydas Šlepikas ryžosi patikėti savo tekstą ekspertams, perrašantiems knygą lengvai suprantama kalba?

„Dalis minimų komentarų buvo išsakyti neįsigilinus į prasmę, į knygų lengvai suprantama kalba būtinybę, baiminantis, kad knygos lengvai suprantama kalba, tarkim, mokiniams pakeis įprastas knygas, ir taip jie nepatirs, kas yra tikroji literatūra, – oponuojančiųjų išsakytas mintis apibendrina A. Šlepikas. – Ši baimė man atrodo suprantama. Tačiau aš taip pat suprantu, kad žmonės, turintys intelekto negalią, dažnai jaučiasi atstumti, palikti vieni.“

„Iš kitos pusės, projekto rengėjų iniciatyva labai atliepė ir mano paties tikslą. Knygą „Mano vardas – Marytė“ sąmoningai rašiau tam tikra forma: atskirais trumpais epizodais, aiškiais sakiniais, stengiausi, kad būtų daug veiksmo, kad būtų atskleidžiamas platus kontekstas, bet vartojama nedaug žodžių. Norėjau, kad skaitytų tiek paaugliai, tiek vyresni žmonės. Kai susipažinau su „vilko vaikais“, kai supratau, ką jie patyrė, norėjau, kad tai kuo greičiau sužinotų kuo daugiau žmonių“, – teigia autorius. Ir ši vizija pildosi – „vilko vaikų“ patirtį sužinos ir iki šiol neatrastų skaitytojų bendruomenė.

Vilniaus knygų mugėje pasimatykime 2024 m. vasario 22–25 dienomis. Mugės organizatoriai – Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos kultūros institutas bei Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.