Prisijungti

Registruotis

Login

Register

2017 12 21

Sukurti nepakanka išversti – kur kablelį dėtų vertėjai?

Kaip Lietuvą perskaito ir supranta pasaulis, ką įdomaus ir aktualaus atranda mūsų literatūroje, geriausiai žino būtent vertėjai. Į vokiečių kalbą lietuvių literatūros kūrinius verčianti Claudia Sinnig teigia, kad Lietuva vokiečių skaitytojams, kurie iš mūsų rašytojų dažniausiai tiksi liūdnų, melancholiškų ar net kiek nuobodžių pasakojimų, pateikia tikrai malonių siurprizų. Tuo tarpu vertėjas į lietuvių kalbą, Laurynas Katkus, pastebi, kad vertimai ir mums yra būdas pažinti kitas šalis bei kultūras, tačiau vertėjui tenkanti užduotis nepasiriboja vien kalbos mokėjimu: tenka ieškoti tinkamos kūrybinės strategijos.

Apie vertėjo pastangas išversti ne tik tekstą, bet ir kontekstą, pasaulį, iš kurio kūrinys išauga, apie vertimo ir originalo santykį, apie kitokį nei paprasto skaitytojo žvilgsnį į tekstą, bus diskutuojama ir artėjančioje Vilniaus knygų mugėje, lankytojus pasitinkančioje šūkiu „Skaitau Lietuvą – skaitau pasaulį“.

Tikslas – suteikti balsą patiems lietuviams

Vertėja C. Sinnig, vokiečių skaitytojams padėjusi susipažinti su itin šiltai Vokietijoje sutiktu Antano Škėmos romanu „Balta drobulė“ bei kitais lietuvių autorių kūriniais, sako, kad dar nepriklausomybės priešaušriu atsidūrusi Lietuvoje suprato, jog nori pasauliui padėti pamatyti ir atrasti Lietuvą.

Vertėjos dėka į vokiečių literatūros ir kultūros lauką įžengė ir buvo pastebėti ne tik A. Škėma, bet ir Tomas Venclova, Jonas Mekas, Eugenijus Ališanka, Antanas A. Jonynas, Sigitas Parulskis.

Galimybė atrasti pačius save

Ne kartą už puikų kalbos mokėjimą ir konteksto pajautimą bei perteikimą įvertinta vertėja sako, kad istorinės aplinkybės leido ne tik pamilti Lietuvą ir jos žmones, bet ir permąstyti savo šalies ir net visos Europos istoriją.

„Tuo metu įsivaizduoti suvienytą Vokietiją buvo taip pat sunku, kaip patikėti, kad Lietuva gali būti nepriklausoma. Bet būdama čia, bendraudama su jumis aš pamačiau visiškai kitą Europos istorijos perspektyvą. Tokią, kuri mano šalyje buvo negirdėta ir pareikalavo permąstyti viską, ką iki tol žinojau. Ir matau, kad tai, kaip lietuvių autorių kūriniai prabyla vokiškai, kokią reakciją sukelia, vokiečiams taip pat leidžia atrasti tai, kas mums skauda, jautru, bet nežinome, nesame suradę būdo, kaip apie tai kalbėti“, – sako vertėja.

Vienas iš pavyzdžių – Jono Meko tekstai, kurie, pasak jos, vokiečiams parodė, kad vis dar galima idiliškai aprašyti seną kaimą.

„Vokietijoje taip, kaip rašo J. Mekas, rašyti apie kaimišką praeitį vis dar negalima, kol kas tam nėra rasta forma ir kalba, kuri nebūtų atmesta dėl galimų sąsajų su naciais ir apkaltinta sentimentalumu tiems laikams. O štai J. Mekas, ateinantis iš kitos kultūros, parodė, kad toks kalbėjimas – archajiškas ir avangardistinis – galimas. Tiesiog pamatėme, kad yra būdų kalbėti apie tai, apie ką mes patys kol kas pasakyti ir kalbėti negalime“, – sako C. Sinnig.

„Baltos drobulės“ vertimas Vokietijoje sukėlė didelį rezonansą, nes, vertėjos teigimu, leido pamatyti, kad modernus kalbėjimas ir archajiškumas ne tik puikiai dera, bet ir gali būti aktualus.

„Vokiečiai tikrai atrado „Baltą drobulę“ ir interpretavo kūrinį labai įvairiai, tačiau buvo nustebinti knygos modernumo, tuo, koks aistrus, radikalus ir šiuolaikiškas yra šis romanas. Vieniems tai buvo meilės istorija, kitiems – egzilio patirtys, tretiems – šiuolaikinės Amerikos atspindys, dar kitiems – depresiją išgyvenančio žmogaus istorija. Ir visa tai papasakota itin modernia forma, be galo aktualiai. Romanas tikrai pataikė į šiuo metu savimi labiausiai susirūpinusių vokiečių visuomenės problemų epicentrą. Ir tai, jog tai ne pačių vokiečių literatūra, nebuvo jokia kliūtis“, – apie „Baltos drobulės“ sėkmę pasakoja vertėja.

Vertėjo žvilgsnis – kuriantis, bet koncentruotas į supratimą

Skaitytojai per vertimus atranda ir susipažįsta su kitomis kultūromis ir kraštais, perskaito juos. Tačiau ar vertėjo žvilgsnis skiriasi nuo paprasto skaitytojo žvilgsnio, kaip jis mato tekstą ir ar dar gali mėgautis juo? Kaip vertėjas skaito ir ar versdamas kuria? Į šiuos klausimus patys vertėjai atsako skirtingai ir pripažįsta turintys skirtingų strategijų.

Ne tik iš vokiečių, bet ir iš kitų kalbų verčiantis Laurynas Katkus sako, kad galima išversti ir tai, kas vertėjui nėra įdomu ar net nelabai patinka, tačiau, jei tik galima, smagiausia imtis kūrinio, kurį skaitydamas ir pats patiri malonumą.

„Vertėjo kančia ta, kad jis tekstą išnarsto po gabaliuką ir mato ne tik paradinę jo pusę, bet ir visas vidines siūles, net ir kur tos siūlės į šoną nueina. Tiesiog tam, kad suprastum turi labai susikoncentruoti į tekstą, be galo gerai jį suprasti, ir tokio gryno malonumo tame nedaug. Tačiau skaitymo malonumas tikrai yra, ypač, kai skaitai pirmą kartą, kai atrandi tekstą ir pajauti, kad norėtum jį kitiems atverti. Didžiuma atvejų aš renkuosi tekstus, kurie man tikrai patinka. Tad ir tą kančią, įtemptą bei nervingą santykį su tekstu atperka jausmas, kai pajauti, kad pavyko, kad įvaizdžiai susidėliojo, kad gavosi vertimas, atitinkantis originalą“, – sako vertėjas.

Kaip versti, kokią teksto perskaitymo strategiją pasirinkti, kokį santykį su originalu nusistatyti, pasak L. Katkaus, variantų tikrai yra, bet jis pats sako vertimo kaip kūrybos jausmą labiausiai pagaunantis būtent dirbdamas su poetiniais tekstais.

„Man asmeniškai būtent poezijos vertimai yra literatūrinio vertimo eksperimentų laukas ir ta vieta, kurioje susitelkia ir visos problemos, ir kartu didžiausias džiaugsmas. Verčiant techninę ar mokslinę literatūrą į pirmą vietą stoja tikslumas ir aiškumas. Tuomet didžiausia kūryba – žodynų, žinynų sklaidymas ir nuolatinis preciziškas terminų tikslinimas. Tuo tarpu kalbant apie literatūrinius tekstus, ir ypač poeziją, mano pozicija yra ta, kad ne mažiau svarbu nei perteikti turinį yra išlaikyti jo formą. Metrą ir ritmą reikia išlaikyti, nes jis yra svarbi kūrinio dalis, nešanti labai daug informacijos. Bet tada neišvengiamai keičiasi pati teksto ir įvaizdžių raidinė plotmė, frazės ir sakinių struktūros. Čia ir yra pats kūrybiškiausias skaitymas ir vertimas, nes įdedi daugiausia kalbos jausmo, supratimo, netgi patirties“, – teigia L. Katkus.

Tuo tarpu C. Sinnig pastebi, jog tam, kad galėtų leisti vokiškai prabilti lietuvių autoriams, jai buvo būtina suprasti tai, kuo gyvename, nes vertėjas verčia ne tik tekstą, bet ir kontekstą, siekia, kad verstinis tekstas kitoje kalboje funkcionuotų kaip originalas.

„Idealiu atveju, kūrinys kita kalba tobulai atitinka originalą. Bet, žinoma, kiekviena kalba turi savo ypatybių ir kad gerai išversčiau, pirmiausia turiu suprasti kiekvieno kūrinio šerdį, jo variklį, tai, kas ten iš tiesų vyksta. Kas čia vyksta? – tai klausimas, nuolat lydintis mane vertimo metu. Kad rasčiau atsakymą, kad vertimas būtų tikrai geras, turiu suprasti ne tik kontekstą, bet ir autorių, jo mąstymą, net išvaizdą, suvokti, kaip mes sakome, kuo jis „tiksi“, – sako vertėja.

Atrasti ir prisiminti kūrybiško skaitymo džiaugsmą, perskaityti Lietuvą ir pasaulį, susitikti ne tik su rašančiais, bet ir verčiančiais 2018-ųjų metų Vilniaus knygų mugė lankytojus kvies vasario 22-25 d.

Turite klausimų?

Konsultuojame visais klausimais, susijusiais su naujų renginių organizavimu, bilietų pirkimu ir pan.

Parašykite mums

Gaukite naujienas pirmi

Gauti informaciją apie naujausius renginius, parodas ir kitas naujienas

Jūsų asmens duomenys yra renkami ir tvarkomi, siekiant įvertinti Jūsų poreikius ir pateikti UAB „ Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO“ tinkamiausią pasiūlymą. Užpildydami šią formą, Jūs sutinkate kad su mūsų "Privatumo Politikoje" aprašytomis taisyklėmis

×

Turite klausimų?

    Sutinku gauti projekto informaciją ir pasiūlymus, o jų parengimui naudoti aukščiau pateiktus duomenis. Bet kuriuo metu turiu teisę atšaukti savo sutikimą apie tai pranešus el. paštu.