Prisijungti

Registruotis

Login

Register

2021 11 30

Kultūros istorikas Aurimas Švedas ir komunikacijos specialistas Mykolas Katkus – apie pasaulį, kuris mūsų laukia už kampo

Vaizdas – kaip tekstas. Tokia yra 22-osios tarptautinės Vilniaus knygų mugės, kuri vyks 2022 metų vasario 24–27 dienomis, tema. Pasaulyje, kuriame tradiciniams tekstams tenka atlaikyti tarpusavio konkurenciją, taip pat ir vaizdų ar simbolių invaziją, šiandien reikia kalbėti ir apie vienovę, kai tekstas papildo vaizdą arba vaizdas – tekstą. Toks susijungimas matyti komiksuose, grafiniuose romanuose, paveikslėlių knygose, tekstas šiandien lengvai transformuojamas į kompiuterinius žaidimus, serialus, filmus. Knygų mugės renginiuose, pokalbiuose ir diskusijose apie tai bus daug kalbama.

 

Vilniaus knygų mugės „Diskusijų klube“ susitiks kultūros istorikas Aurimas Švedas ir viešųjų ryšių specialistas, kultūrininkas, muzikantas Mykolas Katkus. Jie kalbėsis apie tai, kas, rodos, prieš dvejus metus buvo sunkiai įsivaizduojama, – mūsų pirmuosius žingsnius į distopijos pasaulį. Ne literatūrinį, o realų ir gerokai bauginantį.

Diskusijai „Kaip mūsų gyvenimas virsta distopija?“ besirengiančius A. Švedą ir M. Katkų kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Gyvename keistu laiku, kuris primena geriausius katastrofų literatūros pavyzdžius. Kažin ar prieš keletą metų galėjome įsivaizduoti, kad pokalbio bus saugiau susitikti interneto erdvėje nei prie kavos puodelio kavinėje…

Aurimas Švedas: didžiosios internetinės filmų kūrimo ir platinimo platformos mus nuolat maitina pasakojimais apie socialinius neramumus, technogenines katastrofas, apie mirštančią gamtą ir žmogų, kuris patenka į šių įvykių sūkurį. Rašytojai šią temą XXI amžiuje taip pat intensyviai plėtoja. Ir, štai, atėjo diena, kai staiga supratome patekę į distopinį scenarijų. Prasidėjęs kaip beveik pokštas ar eilinė žurnalistinė sensacija kažkur labai toli, – kas gi Lietuvoje žino, kur yra Uhano provincija, – jis pasiekė mus, tapo nejaukiu, bet neišvengiamu kasdienybės aspektu. Baimė, suvaržymai, kaukės, o svarbiausia – jokio tikrumo dėl ateities.

Kita vertus, tai klasikinis distopinis siužetas. Mano kartos žmonės skaitė Stepheno Kingo romaną „Dvikova“, pasakojantį apie tai, kaip kariuomenės laboratorijoje sukurtas virusas pasprunka iš sandarios, izoliuotos terpės ir pasaulyje sukelia supergripo epidemiją, nuo kurios miršta didžioji žmonijos dalis. Civilizaciją ištinka tikrų tikriausia istorijos pabaiga. Panašių knygų pastaruoju metu prirašyta kalnai. Štai, Jana Vagner savo knygoje „Vongo ežeras“ sukūrė įstabų pasakojimą apie tai, kaip Maskvoje kilusi mirtino gripo epidemija žaibiškai išplinta sunaikindama mums įprastą pasaulį. Rašytojos romaną ekranizavo viena rusų prodiuserių kompanija, o jų sukurtą serialą dabar rodo „Netflix“ platforma. Beje, vakar su žmona žiūrėjome „Apple TV“ rodomą filmą „Finch“, kuriame Tomas Hanksas kankinasi postapokaliptiniame pasaulyje. Žinodamas, kad greitai mirs, jis mėgina išmokyti savo sukonstruotą robotą pasirūpinti šuneliu. Na, o praėjusiais metais, prieš pat Kalėdas, kitas Holivudo pusdievis George’as Clooney mirė „Netflixe“ rodytame filme „The Midnight Sky“, kuris pasakojo apie globalinę katastrofą išgyvenusią ir todėl užterštą bei nebetinkamą gyventi Žemę. Taigi beveik prieš kiekvienas Kalėdas esame vaišinami ne gražiu, viltingu pasakojimu, o niūria distopija. Ir priimame ją kaip savaime suprantamą dalyką, nes jaučiamės lyg laivo, kuris artėja ledkalnio link, keleiviai.

 

Menininkai į pasaulį žvelgia giliau, gal jie mato, kas mūsų laukia? Ar nepraranda prasmės mūsų egzistencija?

Aurimas: būdami jautrūs, menininkai dažnai anksčiau už mokslininkus aptinka visuomenę bauginančias, dominančias, nerimą keliančias temas. Pradėję jas eksploatuoti, jie įžengia į ateities teritoriją ir parodo, kokia nejauki ji gali būti, jeigu, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, išsipildys tam tikri visuomenės, technologijų, ekonomikos, politikos raidos scenarijai. Kita vertus, nuolatinis tų pačių, niūrių ir dramatiškų temų eksploatavimas niekur neveda. Antropologai, civilizacijų tyrinėtojai, kultūros istorikai pastaruoju metu kalba apie tai, kad mūsų visuomenei gyvybiškai reikia viltingų svajonių. Akivaizdu, kad mums reikėtų sugalvoti naujų ateities scenarijų, kurie nevestų į istorijos akligatvį, bet kaip tai padaryti, neaišku. Esame nusivylę progreso idėja: XXI amžiaus žmogus suprato, kad pagaminti daugiau prekių, daugiau jų nupirkti, daugiau vartoti nebūtinai reiškia geresnį gyvenimą. O juk daugeliu atvejų tas daugiau, greičiau, sparčiau buvo mus į priekį genantis imperatyvas. Tai kokia dabar galėtų būti ta kitokia, viltinga ateitis?

Neabejoju, kad apie ateitį daug kalbėsite diskusijoje Vilniaus knygų mugėje, kurioje nagrinėsite distopijos žanrą. Pabandykime jį apibrėžti.

Mykolas: distopiją mano ir, matyt, dabartinei kartai geriausiai apibrėžia kiberpankas – postmodernistinis mokslinės fantastikos žanras. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje radosi rašytojų fantastų judėjimas, kuriam priklausė interneto krikštatėvis Williamas Gibsonas, Bruce’as Sterlingas ir dabar be proto įtakingas Nealas Stephensonas, – vienas jo gerbėjų Markas Zuckerbergas savo kompaniją neseniai pervadino pagal N. Stephensono sugalvotą metaverse terminą. Kai dar paauglys žaisdavau stalinius kiberpanko vaidmenų žaidimus, išgirdau tokį pasakymą „High techn, low life“. Idėja apie tai, kad technologijos žmogui nieko gero neduos, mane įtraukė, užkabino.

Distopijos žanras, man atrodo, radosi tada, kai dingo tikėjimas ateitimi, technologijomis, švietimu. Ar imsi Isaaco Asimovo mintis, ar seksi paskui Philipą K. Dicką, ar pasitelksi komiksų rašytojus… Komiksai, anksčiau vaizdavę, kaip jų herojai gelbėja pasaulį, staiga pradėjo pasakoti antiherojų istorijas. Neabejoju, kad tai susiję su prarastu tikėjimu universaliu gėriu. Arba tuo, kad kelionė į Mėnulį suteiks gerų dalykų. Buvo laikas, kai žmonės tikėjo švietėjiškomis idėjomis. Tuomet, kai informacija taps prieinama kiekvienam, žinių įgavę žmonės nustos daryti kvailus dalykus. Žinių visuomenė pasmerkta gėriui – jie sakė. Gerai prisimenu 2003 metais vykusį pokalbį su vienu verslininku. Tada jis kalbėjo: „Mykolai, mes tuoj atvesime internetą į kaimus, politikai nepažins savo rinkėjų.“ Ir mes tikrai nepažįstame savo rinkėjų, užtat jie geriau pažįsta mus. Mūsų tikėjimas žinių visuomene, švietimu, progresu subyrėjo, atsidūrėme distopijos, kuri pasirodė daug tikslesnė ateities vizija nei gražios futuristinės visuomenės vizijos, laike.

Aurimas: mes su Mykolu pradėjome kalbėti apie distopijas, žvelgdami į šiandienos situaciją. Tačiau vertėtų paminėti, kad distopija yra Thomo More’o sukurtos ir 1516 metais publikuotos knygelės „Utopija“ antonimas, o distopinė mintis turi ganėtinai ilgą istoriją. Distopija paprastai kalba apie kitokią galimą istorijos versiją, kurioje arba visuomenėje, arba politikoje, arba ekonomikoje, klasių struktūroje ar religijoje, identitete ar kitose sferose įvyksta fundamentalūs lūžiai. Kai kurie distopiniai tekstai tapo mokykline klasika. Kalbu apie George’o Orwello romaną „1984“, parašytą 1948 metais, Aldouso Huxley „Naują puikų pasaulį“, publikuotą dar 1932-aisiais. Daugelis iš mūsų yra skaitę šiurpią Ray Bradbury distopiją „451° Farenheito“, šis tekstas parašytas 1953 metais. Vertėtų prisiminti ir 1920-aisiais Jevgenijaus Zamiatino parašytą antiutopiją „Mes“, kuri padarė įtaką tiek G. Orwellui, tiek A. Huxley, tiek ir R. Bradbury.

Visi šie autoriai savo knygose palietė skirtingus visuomenės vystymosi aspektus ir kalbėjo apie ateitį, bet kartu jie buvo ir įžvalgūs bei negailestingi savosios dabarties kritikai. Jie tarsi mėgino pasakyti: jei gyvensime vien dėl pinigų, jei neginsime demokratinės visuomenės institutų, jeigu manysime, kad gamtos apsauga yra kelių išprotėjusių žaliųjų reikalas, visa tai mums atsilieps. Taigi distopijos nėra tik bandymas pašiurpinti visuomenę, daugeliu atvejų jos – kreivas veidrodis, atspindintis svarbias dabarties problemas.

Mykolas: kad suprastume distopijas, pateiksiu neblogą muzikinį pavyzdį. Daugelis iš mūsų žinome garsiąją Johno Lennono „Imagine“ – utopinę hipių ateities viziją. Mano mylimas atlikėjas Maynardas Jamesas Keenanas ją perdainavo kitaip, minorine nata, kiečiau, dramatiškiau. Kai klausai jo dainuojant tas pačias Lennono eilutes „Imagine all the people, living for today“, darosi kraupu. Tik įsivaizduok – nėra valstybių, nėra religijos, nieko nėra. Taip vieno žmogaus utopija virsta kito žmogaus distopija. Abiejų versijų reikia paklausyti, kad suprastum – tai, kas vienam yra švaru, kitam gali būti labai nešvaru. Man atrodo, utopijos žanras šiandien gyvena kur kas prastesnius laikus nei distopijos žanras. Neegzistuoja daug ateities vizijų, net kairieji šiandien praradę tikėjimą Marxu ir komunizmo statyba.

Aurimas: Mykolas paminėjo labai svarbų žodį „įsivaizduokime“. Aš, kaip istorikas, dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad distopijos žanras yra arti kontrafaktinės arba neįvykusios istorijos teritorijos. Įsivaizduokime, jei Sovietų Sąjunga nebūtų žlugusi? Mes būtume gyvenę komunistiniame rojuje, kuris didelei daliai Lietuvos visuomenės iš tiesų buvo tikra distopija, nejauki, nepriimtina realybė.

Mykolas: komunizmo statyba ir penkmečio planai taip pat buvo utopija, ar ne? Turbūt nuosekliausiai bandyta įgyvendinti utopiją žmonijos istorijoje. Ar šiandien apskritai kas nors pasaulyje turi smarvės, įžūlumo, intelektualinės drąsos, galų gale tikėjimo ir fanatizmo siūlyti utopiją? Nes visos tos utopijos greitai pavirsta į antiutopijas. Distopija šiandien iš literatūros žanro yra tapusi buitiniu žanru, nes kiekvienas iš mūsų praktikuojame spėjimus, mėgindami iš letenos atspėti, kokio dydžio gali būti nematomo dramblio kambaryje straublys.

Grįžkime prie literatūros. Kaip manote, kokios būtinos sąlygos gerai distopijai?

Mykolas: kai man buvo dvidešimt, parašiau istoriją apie kiberpankinį Vilnių. Andrius Tapinas vėliau iš jos net pasiskolino personažus – fanatiškus Katedros riterius. Mano istorijoje veikė naujieji pagonys, kurie buvo teroristai, sprogdintojai. Niekam tuo metu nė į galvą ateiti negalėjo, kad naujieji pagonys gali tapti jėga ar turėti politinės įtakos, tačiau judėjimas interneto pakraščiuose jau buvo. Visos geros distopijos yra susijusios su paprasta, buitine nuojauta – štai Williamas Gibsonas programišius, kibererdvę ir sujungtus kompiuterius sugalvojo stebėdamas, kaip prie žaidimų automatų susispietę vaikai tiki, kad už ekranų kažkas yra, kad tai – vartai į kitą pasaulį.

Aurimas: mes abu su Mykolu priklausome kartai, kurios literatūriniame akiratyje buvo labai daug kiberpanko ir technoiro. Tokiose distopijose leidžiama atsiskleisti blogiausiems ir baisiausiems žmogiškosios prigimties aspektams. Technologijos mūsų neišgelbsti, atvirkščiai – jos sutrauko tarpasmeninius santykius, uždaro mus į tam tikrus burbulus, į mikrobendruomenes, kuriose atsiranda priešprieša. Rinkdamiesi technologijas mes dažniausiai renkamės nekokybišką gyvenimo būdą.

Geriausiu mūsų kartos manifestu laikyčiau brolių, o dabar – seserų Wachowskių technodistopiją – „Matrica“. Bet jei kalbėtume apie literatūrą, be jokios abejonės, rinkčiausi S. Kingą ir jo „Dvikovą“ bei visą „Juodojo bokšto“ epopėją. Kingas yra pakrypusio pasaulio distopijų karalius.

Mykolas: aš labai laukiu „Matricos“, bet man įtakingiausias filmas vis tik – pagal Ph. K. Dicko novelę Ridley Scotto įsivaizduotas „Bėgantis skustuvo ašmenimis“. Kalbant apie knygas, šiuo metu bene įtakingiausia distopija, kuria dabar gyvena visas Silicio slėnis, yra N. Stephensono „Snow Crash“. Joje suformuotas metavisatos idėjas šiandien investuotojams pristatinėja daugybė technologijų kompanijų – „Meta“ (ex. „Facebook“), „Microsoft“, „Nvidia“.

Nė viena distopija pasauliui nieko gero nežada. Manote, kad išvis jį dar galima išgelbėti?

Aurimas: jei manytume kitaip, su Mykolu turėtume įstoti į dabar populiarų judėjimą, kurio šūkis – gyvenkime prasmingai, gerai ir… išmirkime! Šiam judėjimai priklausantys žmonės renkasi neturėti vaikų, nes mano neturintys teisės paleisti jų į baisų pasaulį. Taigi drąsa turėti vaikų yra geriausias atsakymas. Vilties neišduodame, mes jos dar turime.

Mykolas. šiandien labai sunku formuluoti dideles mintis, kurti dideles vizijas ar iliuzijas, nes mes nuolat viską dekonstruojame. Ir tai atsispindi dabar pasirodančiose literatūros ar kino distopijose. Ar yra išeitis? Manau, kad mes visi pirmiausia turime daryti savo mažus darbus, kurie yra naudingi žmonėms, visuomenei. Šitai darydami mes tarsi naikiname distopiją ir kartu kuriame asmeninę utopiją. Kita vertus, tikiu, kad filosofai, mokslininkai, menininkai vėl sukurs mus sujungsiančias gražaus pasaulio vizijas. Neabejoju tuo, nes pasaulis yra cikliškas.

Pabandykime įsivaizduoti, kokiame distopiniame pasaulyje galėtume atsidurti?

Mykolas: mes esame nepriklausomybės pradžios karta, augome pasaulyje, kuriame žlugo ideologija. Mūsų laikais buvo populiaru neturėti ideologijos, nedalyvauti politikoje. Mane jos traukė, buvo įdomu, domėjausi Talibanu, Peru partizanais ekstremistais, lojalumu principams ar religijai. Šiandien pasaulis gerokai pasikeitė, daugybė dalykų tapo pernelyg ideologizuoti, atsirado daug cenzūros, tabu ir temų, kurių negalima liesti. Rodos, pradėjome gyventi ideologizuotoje visuomenėje, kuri susideda iš daugybės smulkių ideologijų, kurios nuolat mutuoja, keičiasi. Štai tada ir kyla klausimas, o kaip bus, kai neliks centrinio pasakojimo, kai kiekvienas visuomenės narys darys savo tyrimą, kai neliks sistemų, kurios mus palaiko, neliks sutartų normų? Argi tai – ne distopija?

Aurimas: laikas nėra vienalytis, mes gyvename pasaulyje, kuriame praeities, dabarties ir ateities plotmės koegzistuoja šalia. Kaip antai, Kanadoje ir JAV gyvuojanti izoliuota religinė amišų bendruomenė, atsisakydama elektrinių prietaisų ir modernių susisiekimo priemonių, sąmoningai pasilieka XVIII amžiuje. Šalia šios praeities salos Šiaurės Kalifornijoje egzistuoja ištisas ateities salų archipelagas, kuriame gyvenantys ir dirbantys žmonės išbando naujas technologijas ir kuria Mykolo paminėtas metavisatas. Aš ryškiai jaučiu atotrūkį tarp humanitarų ir Silicio slėnio vizionierių. Todėl, jei turėčiau galimybę, važiuočiau stažuotis į Silicio slėnį ir tyrinėčiau žmones, kurie jau gyvena ateityje. Gal man pavyktų sužinoti, kokią ateitį jie mums ruošia? Nuo to, kokios yra jų vertybės bei idėjos, galimas dalykas, ir priklausys, kur mes gyvensime – utopijoje ar distopijoje.

 

Platesnių Aurimo Švedo ir Mykolo Katkaus pamąstymų apie distopija virstantį mūsų gyvenimą bus galima paklausyti tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, kuri Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyks 2022 metų vasario 24–27 dienomis. Mugės organizatoriai – Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“.

 

Turite klausimų?

Konsultuojame visais klausimais, susijusiais su naujų renginių organizavimu, bilietų pirkimu ir pan.

Parašykite mums

Gaukite naujienas pirmi

Gauti informaciją apie naujausius renginius, parodas ir kitas naujienas

Jūsų asmens duomenys yra renkami ir tvarkomi, siekiant įvertinti Jūsų poreikius ir pateikti UAB „Lietuvos parodų ir kongresų centro LITEXPO“ tinkamiausią pasiūlymą. Užpildydami šią formą, Jūs sutinkate su mūsų „Privatumo politikoje" aprašytomis taisyklėmis

×

Turite klausimų?

    Sutinku gauti projekto informaciją ir pasiūlymus, o jų parengimui naudoti aukščiau pateiktus duomenis. Bet kuriuo metu turiu teisę atšaukti savo sutikimą apie tai pranešus el. paštu.