Medeina Andriulienė: „Laimingiausia esu balne“
Tarptautinės komunikacijos specialistė Medeina Andriulienė pirmąkart pabandė joti būdama vos ketverių, dvylikos pradėjo treniruotis profesionaliai ir, kaip pati sako, „įsigijo“ ligą visam gyvenimui. Dailiuoju jojimu užsiimanti moteris šiuo metu yra pristabdžiusi šią veiklą dėl nėštumo, tačiau vienas dalykas nepasikeitė – apie jojimą ir žirgus ji vis dar gali kalbėti nesustodama.
Medeinos istorija su žirgais iki šiol išlieka mįslinga tiek jai pačiai, tiek jos šeimai. „Niekas visoje mano giminėje nejautė didelės meilės žirgams, greičiau priešingai – mama su sese iki šiol paniškai bijo žirgų. Kaimo, kur žirgai auginami, taip pat neturėjau, nepaisant to, nuo pat ankstyvos vaikystės žirgus buvau visiškai įsimylėjusi, važiuodavome automobiliu su šeima ir, man pamačius laukuose arklį, kone stoti pakelėse turėdavome“, – prisimena ji.
Pirmieji Medeinos bandymai joti prasidėjo vos ketverių Švedijoje, pas šeimos draugus, kur leisdavo vasaras. Būdama dvylikos ji jau pradėjo profesionaliai mokytis dailiojo jojimo Lietuvoje ir į žirgyną važinėti keletą kartų per savaitę. Tiesa, pradžioje tai darė slapta, nes tėvai buvo gana griežtai nusistatę prieš tokį pomėgį, o juo labiau – perėjimą iš „Liepaičių“ muzikos mokyklos, kurią mergaitė tuo metu lankė, į jojimą. „Kai tėvai sužinojo, nebebuvo kur dingti, teko leisti. Negana to, matydami, kad meilė žirgams – tikrai rimta, tėvai per Kalėdas padovanojo man žirgą. Tikrai ne kokį prabangų, vos už porą tūkstančių litų, tačiau savo! Iki šiol sakau, kad tai yra pati geriausia dovana, kokią tik esu gyvenime gavusi“, – sako pašnekovė. Nuo tada vykti į žirgyną prižiūrėti savo žirgo ir joti tekdavo beveik kasdien.
Moko atsakomybės
Andriulienė atvirai deklaruoja, kad jojimas padarė didžiulį poveikį jos asmenybės formavimuisi. Pirmiausia – išmokė didžiulės atsakomybės ir rūpinimosi, kurie atitenka su žirgo priežiūra. „Žirgas visų pirma yra gyvas padaras ir, pridėčiau, itin sergantis padaras. Taigi reikia labai juo rūpintis, gilintis į daugybę dalykų, išmokti ligas ir kondicijas, prieš kiekvieną treniruotę ne tik pabalnoti, bet ir apžiūrėti, ar neturi kokio naujo guzo, ar elgiasi taip, kaip elgiasi visada. Tai duoda daug gerosios empatijos ir patirties rūpinantis kitu, tikrai gilaus atsakomybės jausmo. Kačiukas ar šuniukas yra viena, kas kita yra žirgas, kuris daugeliui ir kelia baimingą pagarbą dėl savo dydžio“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.
Ji prisimena, koks skausmingas periodas yra tuomet, kai žirgas serga ir negali juo joti, tačiau vis viena turi važiuoti į žirgyną keisti tvarsčius, išvalyti, išvesti pavedžioti. „Manau, tokia patirtis duoda didžiausią pamoką vaikams, kurie visko nori dabar ir šiandien“, – teigiamus tokios patirties aspektus įžvelgia ji.
Stiprina ryšį su šeima
Dar viena dovana, kurią jai davė jojimas – sustiprėjęs ryšys su tėčiu. „Apskritai, jodinėjimas yra užsiėmimas, suryjantis daug laiko: važiuoji į žirgyną, kuris paprastai yra kažkur už miesto, tuomet atvykęs ruoši žirgą ir inventorių mažiausiai pusvalandį, tuomet apie valandą jodinėji, tada vėl nusibalnoji, atvėsini žirgą ir tik tuomet važiuoji atgal namo. Taigi užtrunki kokias tris valandas. Visą tą laiką paauglystės metais tėtis mane vežiodavo į žirgyną bei laukdavo, kol pajodinėsiu ir grįšime namo. Tai buvo didžiulis vadinamasis quality time, padėjęs mums sukurti ypatingą tėčio ir dukros ryšį, kurį turime iki šiol“, – sako moteris.
Tačiau toli gražu ne tik atžalos vežiojimas gali tapti šeimą vienijančiu dalyku. Medeina džiaugiasi, kad jodinėjimo kultūra Lietuvoje vis auga ir atsiranda itin svarbus jos elementas: žirgynų bendruomenės. „Jos Lietuvoje dar tik kuriasi, bet tikrai džiugina situacija, kai matai, kad žirgyne visi vieni su kitais bendrauja, švenčia gimtadienius. Manau, bendravimas ir tarpusavio ryšys yra labai stipriai vienijantis dalykas tiek šeimą, tiek visą žirgyno bendruomenę“,– teigia ji.
Joti gali kiekvienas
Nors pati mėgsta intensyvias treniruotes, Medeina sako, kad treniruočių intensyvumas gali labai varijuoti ir priklausyti nuo jojančiojo amžiaus, fizinio pasirengimo ir tikslų. „Mano vyro aštuoniasdešimtmetę močiutę užkėlėme ant žirgo ir ji mėgavosi tuo, Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta jodinėja iki šiol – taigi galima joti labai žemo intensyvumo treniruotes ir tą tikrai gali daryti bet kokio amžiaus ir fizinio pasirengimo žmogus“, – tikina ji, tuo pačiu primindama, kad jojimas gali būti vienintelė sporto rūšis, kuria užsiimate, nes labai gerai išjudina visą kūną ir suteikia jam krūvio.
Pašnekovė sako, kad jodinėjimas taip pat nebūtinai yra brangus. „Tikrai galima įsigyti reikalingą inventorių už draugišką kainą, kita vertus, tikrai nereikėtų skubėti jo pirkti, pirmuosius kartus žirgyne viską galima išsinuomoti. Pradžioje svarbiau išmėginti šią veiklą ir nuspręsti, ar ji iš tiesų patinka“, – rekomendacijomis dalinasi moteris.
Dėl nėštumo šiuo metu nejodinėjanti Medeina sako labai pasiilgstanti savo mylimos veiklos ir tikisi į ją sugrįžti po gimdymo, kai tik leis sveikata. „Vieną dieną sulaukiau klausimo, kur ir kada esu gyvenime laimingiausia ir tikrai be didelių svarstymų galiu atsakyti – balne“, – tikina ji.
Sužinoti daugiau apie žirgininkystės kultūrą Lietuvoje ir įdomiai praleisti laiką su visa šeima galima ir pirmąkart vyksiančioje parodoje „Žirgai 2019“. Lapkričio 30 – gruodžio 1 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ bus pristatomos mūsų šalyje auginamos žirgų veislės, vyks žirgų pasirodymai ir organizuojamos pramogos vaikams bei visai šeimai.