Prisijungti

Registruotis

Login

Register

VILNIAUS KNYGŲ MUGĖ 2022
  • 2022 vasario 24–27 d.
  • Darbo laikas

    Vasario 24 d.  10.00–19.00
    Vasario 25 d.  10.00–21.00
    Vasario 26 d.  10.00–21.00
    Vasario 27 d.  10.00–17.00

  • Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.

22-osios Vilniaus knygų mugės tema – „Vaizdas kaip tekstas“

XXI amžius įtraukė mus į greitaeigės informacinės kasdienybės ciklą – be perstojo persekiojantys paveiksliukai, nuotraukos, vaizdo įrašai, memai, reklamos socialinėse medijose, multimedijos straipsniai ar dar dešimtys kitokių vizualinės stimuliacijos šaltinių naujienų portaluose, švieslentės gatvėse, vaizdo klipai autobusų stotelėse… Vaizdą greičiau pastebime, lengviau įsimename, akimirksniu perprasdami jame įrašytas prasmes.

Knygos tekstas taip pat pamažu įgavo formą vaizde – komiksai, grafiniai romanai, kurie Lietuvoje pradėjo atsirasti gana vėlai ir nedrąsiai, vis labiau užkariauja skaitytojų galvas.

Ką į mūsų gyvenimus atneša toks vizualėjantis informacijos vystymosi kelias? Kokią įtaką mums daro? Kiek vaizdas iš tikro yra bei turėtų būti svarbus tekstui? Kaip vaizdas sugeba tekstą papildyti, o kartais, galbūt, ir visiškai perkeisti?

2022 m. Vilniaus knygų mugėje skaitytojų lauks ne tik tekstai ir vaizdai, bet ir mugės tema – Vaizdas kaip tekstas, kuri skleisis per meno parodas, iliustracijas, knygos meno parodas, tikrus pokalbius bei diskusijas, geriausių metų knygų ir geriausių knygų kūrėjų pristatymus.

22-oji Vilniaus knygų mugė vyks 2022 m. vasario 24–27 dienomis. Susitikime išskirtiniame, laikui atspariame renginyje!

 

Kuo ypatinga Vilniaus knygų mugė:

Jaunųjų skaitytojų salė.  Nuolat gyva ir šurmuliuojanti Jaunųjų skaitytojų salė traukia lankytojus tiek knygų naujienų gausa leidyklų stenduose, tiek įvairiomis kūrybinėmis veiklomis. Čia jaunieji skaitytojai gali įvairiomis formomis ir būdais patirti literatūros ir skaitymo stebuklą, bendrauti, žaisti ir skaityti. Salėje veikia Lietuvos bibliotekininkų kuriama atvira Bibliotekų erdvė – kitokia skaitymo, bendravimo ir susitikimų erdvė jaunimui. Lietuvoje ir pasaulyje žinomi knygų kūrėjai užsiėmimus skirtingo amžiaus dalyviams rengia Kūrybos erdvėje be formulių.

ForumasTai rimtų temų, intelektualių pokalbių vieta, kurioje diskusijos persipina su naujų leidinių pristatymais, iškeliamos aktualiausios visuomeninės, kultūrinės problemos. Kasmet čia susitinka Diskusijų klubo žaidėjai – garsūs Lietuvos ir užsienio kultūros, meno, visuomenės ir mokslo žmonės.

Forume rengiamas ir naujo formato renginių ciklas Šortai. Tai literatūrinė dvikova, kurioje du pokalbininkai – knygos autorius ir kritikas – kuo turiningiau atskleidžia aptariamos knygos privalumus ir trūkumus.

Muzikos salė. Kiekvienais metais unikalia programa ir turiniu stebinanti erdvė, organizuojama asociacijos AGATA  ir suburianti daugumą Lietuvos muzikantų po vienu stogu. Tai didžiausia Lietuvos muzikinės produkcijos mugė.

Gražiausių metų knygų paroda. Vilniaus knygų mugėje kasmet lankytojams pristatomos Lietuvos leidyklų per praėjusius kalendorinius metus išleistos gražiausios metų knygos bei apdovanojami jų dailininkai, leidėjai ir poligrafijos specialistai.

 

Norint įsigyti grupinius bilietus, kviečiame užpildyti trumpą formą, ją rasite čia.

Pasinaudokite nuolaida parodos bilietams su Šeimos kortele.

 

Lankytis parodoje gali tik asmenys, turintys Lietuvos Respublikos patvirtintą, galiojantį Galimybių pasą arba ES skaitmeninį Covid sertifikatą (galioja 7 mėnesius po pilnos vakcinacijos), arba dokumentą, įrodantį, kad persirgta COVID-19 liga, ar atlikto tyrimo (SARS-CoV-2 PGR tyrimo gauto ne anksčiau nei prieš 72 valandas, skaičiuojant nuo ėminio paėmimo momento) neigiamo rezultato išrašą ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.

Galimybių paso reikalavimas asmenims taikomas nuo 12 metų 2 mėnesių.

 

MUGĖS ORGANIZATORIAI

 

 

MUGĖS PARTNERIAI

 

Vilniaus miesto savivaldybė

 

Europos knygų mugių tinklas

 

AGATA

 

 

Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija

Žmonės

15min

 

RENGINĮ GLOBOJA

Vilniaus knygų mugės rengėjai 2022-aisiais žada vaizdu praplėsti teksto ribas
Knygos menas: gražiausios Lietuvos ir Čekijos knygos
A.Švedas ir M.Katkus – apie pasaulį, kuris mūsų laukia už kampo
22-oji Vilniaus knygų mugė šiais metais pirmą kartą vyks Vilniuje – UNESCO literatūros mieste
Atgal

Vilniaus knygų mugės rengėjai 2022-aisiais žada vaizdu praplėsti teksto ribas

Dėl koronaviruso pandemijos atšaukti arba į virtualią erdvę perkelti literatūros renginiai, rodos, grįžta su nauja jėga. Jos įkvėpti, 22-osios Vilniaus knygų mugės organizatoriai žada, kad kitų metų vasario 24-27 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksianti literatūros šventė bus išskirtinė.

2021 metais neįvykusi Vilniaus knygų mugė į kitus metus persikelia kartu su savo tema – „Vaizdas kaip tekstas“. Ši tema mugėje skleisis meno parodose, iliustracijose, pokalbiuose bei diskusijose, geriausių metų knygų ir geriausių kūrėjų pristatymuose. Ką į mūsų gyvenimus atneša vizualėjantis informacijos vystymosi kelias? Kokią įtaką vaizdas mums daro? Kiek jis iš tikro yra, o ir turėtų būti svarbus tekstui? Kaip vaizdas sugeba tekstą papildyti, o kartais, galbūt, ir visiškai pakeisti?

Lietuvos leidėjų asociacijos vykdančioji direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė sako nesitikėjusi, kad paskutinę 2020 metų knygų mugės dieną paskelbta naujos mugės tema „Vaizdas kaip tekstas“ taps dar labiau aktuali. „Per karantiną daugelis iš mūsų bendravome vaizdais, kartais ir labai netikėtais. O tų vaizdų įprasminimas ir pagal juos sukurti tekstai tapo mūsų kasdienybe“, – sako viena iš mugės organizatorių R. Elijošaitytė-Kaikarė.

Metai be Vilniaus knygų mugės liko tarsi netikri, neišsipildę. Taip kalba ne tik didžiausi knygų mugės gerbėjai, kasmet lankantys literatūrinius renginius, bet ir patys mugės rengėjai. „Kai taip gražiai sutampa skaičiai, norisi tik darsyk priminti: 2022 metais 22-oji Vilniaus knygų mugė įvyks. Šiam įvykiui jau dabar ruošiamės, kuriame planus, apgalvojame kiekvieną galimą iššūkį ir rizikas“, – žada R. Elijošaitytė-Kaikarė.

„Pasaulį ištikusi pandemija, pakeitusi milijonų žmonių gyvenimus visame pasaulyje, netikėtai virto knygų pasaulio aukso amžiumi. Skaityti pradėjo ir tie žmonės, kuriems knygos niekada nebuvo svarbios. Taigi, knygų pasaulis nesustojo. Tačiau ko labiausiai pasigenda ir autoriai, ir leidėjai, ir skaitytojai? Gyvo kalbėjimo, gyvo bendravimo. Trumpai tariant to, ką mugė per 21-erius savo metus dovanojo ir ką augino. Mėginkime susigrąžinti tradiciją, po truputį grįžti prie įprasto gyvenimo ir svarbių dalykų. Žinoma, klausydami ne tik širdies, kuri pasiilgo, bet ir proto balso“, – susitikti 2022-ųjų metų mugėje kviečia Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto narė, Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė Lolita Varanavičienė.

Ruošdami 2022 metų programą, Vilniaus knygų mugės organizatoriai sau vis primena: turi būti įdomu kaip niekada. Jie sako, kad pakvietimų dalyvauti mugėje sulaukę užsienio rašytojai tvirtina tą patį: būtinai atvyksime į Lietuvą, esame išsiilgę bendravimo su skaitytojais. „Kai kas bus kitaip. Kai ko nebus. Bus nauja. Ir, žinoma, saugu“, – žada L.Varanavičienė.

Lietuvos parodų ir kongresų centro LITEXPO parodų organizavimo skyriaus vadovė Rasa Juraitienė sako, kad noras pagaliau susitikti ir įgyvendinti vieną didžiausių LITEXPO mugių gyvai, organizatorius skatina dar daugiau dėmesio skirti renginio saugumui: „Mums svarbu, kad mugėje saugiai jaustųsi tiek mugės dalyviai, tiek lankytojai. Turime erdvias patalpas, o taip pat ir planą, kaip efektyviai pastatyti stendus, scenas bei paruošti vietas susitikimams su rašytojais ir knygų autoriais. Tikimės sėkmingai paskirstyti lankytojų srautus, užtikrinti visus tuo metu galiosiančius saugumo reikalavimus, kad kiekvienas atėjęs galėtų mėgautis kokybišku mugės turiniu“.

Nors mugės formatas ir keisis, organizatoriai žada išlaikyti svarbiausias Vilniaus knygų mugės tradicijas: kaip ir kasmet vyks naujų leidinių pristatymai, susitikimai su autoriais, „Gražiausių metų knygų apdovanojimai“, parodos, literatūrinės dvikovos „Šortai“, veiks „Diskusijų klubas“, forumas, „Jaunųjų skaitytojų salė“, atvira „Bibliotekų erdvė“, muzikos gerbėjus kvies „Muzikos salė“.

22-ojoje Vilniaus knygų mugėje susitikime 2022 metų vasario 24-27 dienomis, Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“.

Atgal

Knygos menas: gražiausios Lietuvos ir Čekijos knygos

Tradicija tapusi Čekijos gražiausių knygų paroda, kuri jau keletą metų būdavo pristatoma tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, o vėliau – Kazio Varnelio namuose-muziejuje, šiemet duris atvers kaip platesnė – Lietuvos ir Čekijos – knygos meną reprezentuojanti ekspozicija. Paroda „Knygos menas: gražiausios Lietuvos ir Čekijos knygos“ atidaryta Kazio Varnelio namuose-muziejuje gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Čekijos Respublikoje knygos kūrimas, jos iliustravimas yra labai svarbi nacionalinės kultūros dalis ir turi senas tradicijas. 2002 m. pirmą kartą Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyti Prahos menų akademijos (Vysoká škola uměleckoprůmyslová v Praze) studentų darbai; akademijos studentai tais metais aplankė ir profesorių Kazį Varnelį (1917–2010) jo namuose Vilniuje. Lietuvą su Čekija sieja ne tik raidyno ypatumai (č, ž, š), suartinantys abiejų šalių tipografinius charakterius, bet ir pirmojo profesionalaus modernėjančios Lietuvos knygrišio Tado Lomsargio (1905–1942) biografija. Prahoje studijavo ir šios parodos kuratorė Sigutė Chlebinskaitė, kūrybinės studijos „Knygų šalis“ sumanytoja ir kultūrinių ryšių su Čekija iniciatorė.

Kasmetinį Gražiausių Čekijos knygų konkursą rengia Kultūros ministerija, Čekų literatūros muziejus, Poligrafų sąjunga ir Bibliofilų sąjunga. Konkurse dalyvauja Čekijos leidėjai, grafinio dizaino ir leidybos mokyklų studentai, grafikos dizaineriai. Knygos, išleistos ir išspausdintos Čekijoje, vertinamos pagal grafinę kokybę, apipavidalinimą, poligrafijos kokybę, įrišimą, iliustracijas, idėjas, originalumą. Praėjusiais metais 55-tą kartą vykusiame konkurse varžėsi net 313 knygų. Konkursas suskirstytas į septynias kategorijas, skelbiamos trys geriausiai įvertintos kiekvienos kategorijos knygos, o pirmąją vietą laimėjusiajai skiriama piniginė premija. Taip pat apdovanojimas teikiamas jaunajam kūrėjui (iki 30-ties metų). Parodoje pristatomos 55 gražiausios Čekijos knygos, o konkurso rezultatai paskelbti Jakubo Jansos režisuotame vaizdo įraše (nuoroda), kurį įkvėpė „The Stanley Parable“ vaizdo žaidimas.

Lietuvoje Kultūros ministerijos rengiamas Knygos meno konkursas vyksta nuo 1996 m. Šiemet 55 leidėjai pateikė 118 knygų. Jas vertino dvi ekspertų komisijos – ekspertų praktikų grupė, sudaryta iš Lietuvos grafinio dizaino asociacijos, Lietuvos spaustuvininkų asociacijos ir Lietuvos leidėjų asociacijos deleguotų narių, ir knygos meno ekspertų komisija, kurios narius deleguoja Vilniaus dailės akademija, Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus knygrišių gildija. Kitus du narius skiria kultūros ministras. Leidiniai, besivaržantys šešiose kategorijose, vertinami pagal leidybinio ir poligrafinio atlikimo, apipavidalinimo kokybės bei knygos meninės visumos kriterijus, skiriant po premiją ir du diplomus. Taip pat teikiamos pagrindinė metų premija, Lietuvos dailininkų sąjungos bei Vilniaus dailės akademijos premijos. Parodoje eksponuojama 21 lietuviška knyga, išleista 2020 m., o su ankstesnių metų konkurso laureatais galima susipažinti čia: spausti čia

 

Daugiau informacijos:

LNM nuoroda: https://lnm.lt/renginiai/knygos-menas-graziausios-2020-metu-lietuvos-ir-cekijos-knygos/

Knygų šalies fotoreportažas iš parodos: https://www.facebook.com/knygusalis/photos/pcb.4815447748514542/4815431141849536/

Atgal

A.Švedas ir M.Katkus – apie pasaulį, kuris mūsų laukia už kampo

Vaizdas – kaip tekstas. Tokia yra 22-osios tarptautinės Vilniaus knygų mugės, kuri vyks 2022 metų vasario 24–27 dienomis, tema. Pasaulyje, kuriame tradiciniams tekstams tenka atlaikyti tarpusavio konkurenciją, taip pat ir vaizdų ar simbolių invaziją, šiandien reikia kalbėti ir apie vienovę, kai tekstas papildo vaizdą arba vaizdas – tekstą. Toks susijungimas matyti komiksuose, grafiniuose romanuose, paveikslėlių knygose, tekstas šiandien lengvai transformuojamas į kompiuterinius žaidimus, serialus, filmus. Knygų mugės renginiuose, pokalbiuose ir diskusijose apie tai bus daug kalbama.

 

Vilniaus knygų mugės „Diskusijų klube“ susitiks kultūros istorikas Aurimas Švedas ir viešųjų ryšių specialistas, kultūrininkas, muzikantas Mykolas Katkus. Jie kalbėsis apie tai, kas, rodos, prieš dvejus metus buvo sunkiai įsivaizduojama, – mūsų pirmuosius žingsnius į distopijos pasaulį. Ne literatūrinį, o realų ir gerokai bauginantį.

Diskusijai „Kaip mūsų gyvenimas virsta distopija?“ besirengiančius A. Švedą ir M. Katkų kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Gyvename keistu laiku, kuris primena geriausius katastrofų literatūros pavyzdžius. Kažin ar prieš keletą metų galėjome įsivaizduoti, kad pokalbio bus saugiau susitikti interneto erdvėje nei prie kavos puodelio kavinėje…

Aurimas Švedas: didžiosios internetinės filmų kūrimo ir platinimo platformos mus nuolat maitina pasakojimais apie socialinius neramumus, technogenines katastrofas, apie mirštančią gamtą ir žmogų, kuris patenka į šių įvykių sūkurį. Rašytojai šią temą XXI amžiuje taip pat intensyviai plėtoja. Ir, štai, atėjo diena, kai staiga supratome patekę į distopinį scenarijų. Prasidėjęs kaip beveik pokštas ar eilinė žurnalistinė sensacija kažkur labai toli, – kas gi Lietuvoje žino, kur yra Uhano provincija, – jis pasiekė mus, tapo nejaukiu, bet neišvengiamu kasdienybės aspektu. Baimė, suvaržymai, kaukės, o svarbiausia – jokio tikrumo dėl ateities.

Kita vertus, tai klasikinis distopinis siužetas. Mano kartos žmonės skaitė Stepheno Kingo romaną „Dvikova“, pasakojantį apie tai, kaip kariuomenės laboratorijoje sukurtas virusas pasprunka iš sandarios, izoliuotos terpės ir pasaulyje sukelia supergripo epidemiją, nuo kurios miršta didžioji žmonijos dalis. Civilizaciją ištinka tikrų tikriausia istorijos pabaiga. Panašių knygų pastaruoju metu prirašyta kalnai. Štai, Jana Vagner savo knygoje „Vongo ežeras“ sukūrė įstabų pasakojimą apie tai, kaip Maskvoje kilusi mirtino gripo epidemija žaibiškai išplinta sunaikindama mums įprastą pasaulį. Rašytojos romaną ekranizavo viena rusų prodiuserių kompanija, o jų sukurtą serialą dabar rodo „Netflix“ platforma. Beje, vakar su žmona žiūrėjome „Apple TV“ rodomą filmą „Finch“, kuriame Tomas Hanksas kankinasi postapokaliptiniame pasaulyje. Žinodamas, kad greitai mirs, jis mėgina išmokyti savo sukonstruotą robotą pasirūpinti šuneliu. Na, o praėjusiais metais, prieš pat Kalėdas, kitas Holivudo pusdievis George’as Clooney mirė „Netflixe“ rodytame filme „The Midnight Sky“, kuris pasakojo apie globalinę katastrofą išgyvenusią ir todėl užterštą bei nebetinkamą gyventi Žemę. Taigi beveik prieš kiekvienas Kalėdas esame vaišinami ne gražiu, viltingu pasakojimu, o niūria distopija. Ir priimame ją kaip savaime suprantamą dalyką, nes jaučiamės lyg laivo, kuris artėja ledkalnio link, keleiviai.

Jevgenij Misevič nuotr./Aurimas Švedas

Menininkai į pasaulį žvelgia giliau, gal jie mato, kas mūsų laukia? Ar nepraranda prasmės mūsų egzistencija?

Aurimas: būdami jautrūs, menininkai dažnai anksčiau už mokslininkus aptinka visuomenę bauginančias, dominančias, nerimą keliančias temas. Pradėję jas eksploatuoti, jie įžengia į ateities teritoriją ir parodo, kokia nejauki ji gali būti, jeigu, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, išsipildys tam tikri visuomenės, technologijų, ekonomikos, politikos raidos scenarijai. Kita vertus, nuolatinis tų pačių, niūrių ir dramatiškų temų eksploatavimas niekur neveda. Antropologai, civilizacijų tyrinėtojai, kultūros istorikai pastaruoju metu kalba apie tai, kad mūsų visuomenei gyvybiškai reikia viltingų svajonių. Akivaizdu, kad mums reikėtų sugalvoti naujų ateities scenarijų, kurie nevestų į istorijos akligatvį, bet kaip tai padaryti, neaišku. Esame nusivylę progreso idėja: XXI amžiaus žmogus suprato, kad pagaminti daugiau prekių, daugiau jų nupirkti, daugiau vartoti nebūtinai reiškia geresnį gyvenimą. O juk daugeliu atvejų tas daugiau, greičiau, sparčiau buvo mus į priekį genantis imperatyvas. Tai kokia dabar galėtų būti ta kitokia, viltinga ateitis?

Neabejoju, kad apie ateitį daug kalbėsite diskusijoje Vilniaus knygų mugėje, kurioje nagrinėsite distopijos žanrą. Pabandykime jį apibrėžti.

Mykolas: distopiją mano ir, matyt, dabartinei kartai geriausiai apibrėžia kiberpankas – postmodernistinis mokslinės fantastikos žanras. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje radosi rašytojų fantastų judėjimas, kuriam priklausė interneto krikštatėvis Williamas Gibsonas, Bruce’as Sterlingas ir dabar be proto įtakingas Nealas Stephensonas, – vienas jo gerbėjų Markas Zuckerbergas savo kompaniją neseniai pervadino pagal N. Stephensono sugalvotą metaverse terminą. Kai dar paauglys žaisdavau stalinius kiberpanko vaidmenų žaidimus, išgirdau tokį pasakymą „High techn, low life“. Idėja apie tai, kad technologijos žmogui nieko gero neduos, mane įtraukė, užkabino.

Distopijos žanras, man atrodo, radosi tada, kai dingo tikėjimas ateitimi, technologijomis, švietimu. Ar imsi Isaaco Asimovo mintis, ar seksi paskui Philipą K. Dicką, ar pasitelksi komiksų rašytojus… Komiksai, anksčiau vaizdavę, kaip jų herojai gelbėja pasaulį, staiga pradėjo pasakoti antiherojų istorijas. Neabejoju, kad tai susiję su prarastu tikėjimu universaliu gėriu. Arba tuo, kad kelionė į Mėnulį suteiks gerų dalykų. Buvo laikas, kai žmonės tikėjo švietėjiškomis idėjomis. Tuomet, kai informacija taps prieinama kiekvienam, žinių įgavę žmonės nustos daryti kvailus dalykus. Žinių visuomenė pasmerkta gėriui – jie sakė. Gerai prisimenu 2003 metais vykusį pokalbį su vienu verslininku. Tada jis kalbėjo: „Mykolai, mes tuoj atvesime internetą į kaimus, politikai nepažins savo rinkėjų.“ Ir mes tikrai nepažįstame savo rinkėjų, užtat jie geriau pažįsta mus. Mūsų tikėjimas žinių visuomene, švietimu, progresu subyrėjo, atsidūrėme distopijos, kuri pasirodė daug tikslesnė ateities vizija nei gražios futuristinės visuomenės vizijos, laike.

Aurimas: mes su Mykolu pradėjome kalbėti apie distopijas, žvelgdami į šiandienos situaciją. Tačiau vertėtų paminėti, kad distopija yra Thomo More’o sukurtos ir 1516 metais publikuotos knygelės „Utopija“ antonimas, o distopinė mintis turi ganėtinai ilgą istoriją. Distopija paprastai kalba apie kitokią galimą istorijos versiją, kurioje arba visuomenėje, arba politikoje, arba ekonomikoje, klasių struktūroje ar religijoje, identitete ar kitose sferose įvyksta fundamentalūs lūžiai. Kai kurie distopiniai tekstai tapo mokykline klasika. Kalbu apie George’o Orwello romaną „1984“, parašytą 1948 metais, Aldouso Huxley „Naują puikų pasaulį“, publikuotą dar 1932-aisiais. Daugelis iš mūsų yra skaitę šiurpią Ray Bradbury distopiją „451° Farenheito“, šis tekstas parašytas 1953 metais. Vertėtų prisiminti ir 1920-aisiais Jevgenijaus Zamiatino parašytą antiutopiją „Mes“, kuri padarė įtaką tiek G. Orwellui, tiek A. Huxley, tiek ir R. Bradbury.

Visi šie autoriai savo knygose palietė skirtingus visuomenės vystymosi aspektus ir kalbėjo apie ateitį, bet kartu jie buvo ir įžvalgūs bei negailestingi savosios dabarties kritikai. Jie tarsi mėgino pasakyti: jei gyvensime vien dėl pinigų, jei neginsime demokratinės visuomenės institutų, jeigu manysime, kad gamtos apsauga yra kelių išprotėjusių žaliųjų reikalas, visa tai mums atsilieps. Taigi distopijos nėra tik bandymas pašiurpinti visuomenę, daugeliu atvejų jos – kreivas veidrodis, atspindintis svarbias dabarties problemas.

Mykolas: kad suprastume distopijas, pateiksiu neblogą muzikinį pavyzdį. Daugelis iš mūsų žinome garsiąją Johno Lennono „Imagine“ – utopinę hipių ateities viziją. Mano mylimas atlikėjas Maynardas Jamesas Keenanas ją perdainavo kitaip, minorine nata, kiečiau, dramatiškiau. Kai klausai jo dainuojant tas pačias Lennono eilutes „Imagine all the people, living for today“, darosi kraupu. Tik įsivaizduok – nėra valstybių, nėra religijos, nieko nėra. Taip vieno žmogaus utopija virsta kito žmogaus distopija. Abiejų versijų reikia paklausyti, kad suprastum – tai, kas vienam yra švaru, kitam gali būti labai nešvaru. Man atrodo, utopijos žanras šiandien gyvena kur kas prastesnius laikus nei distopijos žanras. Neegzistuoja daug ateities vizijų, net kairieji šiandien praradę tikėjimą Marxu ir komunizmo statyba.

Aurimas: Mykolas paminėjo labai svarbų žodį „įsivaizduokime“. Aš, kaip istorikas, dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad distopijos žanras yra arti kontrafaktinės arba neįvykusios istorijos teritorijos. Įsivaizduokime, jei Sovietų Sąjunga nebūtų žlugusi? Mes būtume gyvenę komunistiniame rojuje, kuris didelei daliai Lietuvos visuomenės iš tiesų buvo tikra distopija, nejauki, nepriimtina realybė.

Mykolas: komunizmo statyba ir penkmečio planai taip pat buvo utopija, ar ne? Turbūt nuosekliausiai bandyta įgyvendinti utopiją žmonijos istorijoje. Ar šiandien apskritai kas nors pasaulyje turi smarvės, įžūlumo, intelektualinės drąsos, galų gale tikėjimo ir fanatizmo siūlyti utopiją? Nes visos tos utopijos greitai pavirsta į antiutopijas. Distopija šiandien iš literatūros žanro yra tapusi buitiniu žanru, nes kiekvienas iš mūsų praktikuojame spėjimus, mėgindami iš letenos atspėti, kokio dydžio gali būti nematomo dramblio kambaryje straublys.

Ryčio Šeškaičio nuotr./Mykolas Katkus

Grįžkime prie literatūros. Kaip manote, kokios būtinos sąlygos gerai distopijai?

Mykolas: kai man buvo dvidešimt, parašiau istoriją apie kiberpankinį Vilnių. Andrius Tapinas vėliau iš jos net pasiskolino personažus – fanatiškus Katedros riterius. Mano istorijoje veikė naujieji pagonys, kurie buvo teroristai, sprogdintojai. Niekam tuo metu nė į galvą ateiti negalėjo, kad naujieji pagonys gali tapti jėga ar turėti politinės įtakos, tačiau judėjimas interneto pakraščiuose jau buvo. Visos geros distopijos yra susijusios su paprasta, buitine nuojauta – štai Williamas Gibsonas programišius, kibererdvę ir sujungtus kompiuterius sugalvojo stebėdamas, kaip prie žaidimų automatų susispietę vaikai tiki, kad už ekranų kažkas yra, kad tai – vartai į kitą pasaulį.

Aurimas: mes abu su Mykolu priklausome kartai, kurios literatūriniame akiratyje buvo labai daug kiberpanko ir technoiro. Tokiose distopijose leidžiama atsiskleisti blogiausiems ir baisiausiems žmogiškosios prigimties aspektams. Technologijos mūsų neišgelbsti, atvirkščiai – jos sutrauko tarpasmeninius santykius, uždaro mus į tam tikrus burbulus, į mikrobendruomenes, kuriose atsiranda priešprieša. Rinkdamiesi technologijas mes dažniausiai renkamės nekokybišką gyvenimo būdą.

Geriausiu mūsų kartos manifestu laikyčiau brolių, o dabar – seserų Wachowskių technodistopiją – „Matrica“. Bet jei kalbėtume apie literatūrą, be jokios abejonės, rinkčiausi S. Kingą ir jo „Dvikovą“ bei visą „Juodojo bokšto“ epopėją. Kingas yra pakrypusio pasaulio distopijų karalius.

Mykolas: aš labai laukiu „Matricos“, bet man įtakingiausias filmas vis tik – pagal Ph. K. Dicko novelę Ridley Scotto įsivaizduotas „Bėgantis skustuvo ašmenimis“. Kalbant apie knygas, šiuo metu bene įtakingiausia distopija, kuria dabar gyvena visas Silicio slėnis, yra N. Stephensono „Snow Crash“. Joje suformuotas metavisatos idėjas šiandien investuotojams pristatinėja daugybė technologijų kompanijų – „Meta“ (ex. „Facebook“), „Microsoft“, „Nvidia“.

Nė viena distopija pasauliui nieko gero nežada. Manote, kad išvis jį dar galima išgelbėti?

Aurimas: jei manytume kitaip, su Mykolu turėtume įstoti į dabar populiarų judėjimą, kurio šūkis – gyvenkime prasmingai, gerai ir… išmirkime! Šiam judėjimai priklausantys žmonės renkasi neturėti vaikų, nes mano neturintys teisės paleisti jų į baisų pasaulį. Taigi drąsa turėti vaikų yra geriausias atsakymas. Vilties neišduodame, mes jos dar turime.

Mykolas. šiandien labai sunku formuluoti dideles mintis, kurti dideles vizijas ar iliuzijas, nes mes nuolat viską dekonstruojame. Ir tai atsispindi dabar pasirodančiose literatūros ar kino distopijose. Ar yra išeitis? Manau, kad mes visi pirmiausia turime daryti savo mažus darbus, kurie yra naudingi žmonėms, visuomenei. Šitai darydami mes tarsi naikiname distopiją ir kartu kuriame asmeninę utopiją. Kita vertus, tikiu, kad filosofai, mokslininkai, menininkai vėl sukurs mus sujungsiančias gražaus pasaulio vizijas. Neabejoju tuo, nes pasaulis yra cikliškas.

Pabandykime įsivaizduoti, kokiame distopiniame pasaulyje galėtume atsidurti?

Mykolas: mes esame nepriklausomybės pradžios karta, augome pasaulyje, kuriame žlugo ideologija. Mūsų laikais buvo populiaru neturėti ideologijos, nedalyvauti politikoje. Mane jos traukė, buvo įdomu, domėjausi Talibanu, Peru partizanais ekstremistais, lojalumu principams ar religijai. Šiandien pasaulis gerokai pasikeitė, daugybė dalykų tapo pernelyg ideologizuoti, atsirado daug cenzūros, tabu ir temų, kurių negalima liesti. Rodos, pradėjome gyventi ideologizuotoje visuomenėje, kuri susideda iš daugybės smulkių ideologijų, kurios nuolat mutuoja, keičiasi. Štai tada ir kyla klausimas, o kaip bus, kai neliks centrinio pasakojimo, kai kiekvienas visuomenės narys darys savo tyrimą, kai neliks sistemų, kurios mus palaiko, neliks sutartų normų? Argi tai – ne distopija?

Aurimas: laikas nėra vienalytis, mes gyvename pasaulyje, kuriame praeities, dabarties ir ateities plotmės koegzistuoja šalia. Kaip antai, Kanadoje ir JAV gyvuojanti izoliuota religinė amišų bendruomenė, atsisakydama elektrinių prietaisų ir modernių susisiekimo priemonių, sąmoningai pasilieka XVIII amžiuje. Šalia šios praeities salos Šiaurės Kalifornijoje egzistuoja ištisas ateities salų archipelagas, kuriame gyvenantys ir dirbantys žmonės išbando naujas technologijas ir kuria Mykolo paminėtas metavisatas. Aš ryškiai jaučiu atotrūkį tarp humanitarų ir Silicio slėnio vizionierių. Todėl, jei turėčiau galimybę, važiuočiau stažuotis į Silicio slėnį ir tyrinėčiau žmones, kurie jau gyvena ateityje. Gal man pavyktų sužinoti, kokią ateitį jie mums ruošia? Nuo to, kokios yra jų vertybės bei idėjos, galimas dalykas, ir priklausys, kur mes gyvensime – utopijoje ar distopijoje.

 

Platesnių Aurimo Švedo ir Mykolo Katkaus pamąstymų apie distopija virstantį mūsų gyvenimą bus galima paklausyti tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, kuri Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyks 2022 metų vasario 24–27 dienomis. Mugės organizatoriai – Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“.

Atgal

22-oji Vilniaus knygų mugė šiais metais pirmą kartą vyks Vilniuje – UNESCO literatūros mieste

Vilnius pilnas literatūros visais metų laikais, tačiau vasarį ir skaitytojų, ir rašytojų, ir knygų leidėjų mintys apie literatūrą dar labiau sustiprėja ten, kur susitikimų vietos pakeisti negalima – tradicinėje knygų mugėje. Kitais metais, vasario 24-27 dienomis 22-oji Vilniaus knygų mugė pirmą kartą atkeliauja į Vilnių UNESCO literatūros miestą.

UNESCO kūrybiškų miestų tinklas buvo įkurtas 2004 metais. Šiek tiek daugiau nei po dešimtmečio  UNESCO dizaino miesto statusas buvo suteiktas Kaunui. Šiais metais Vilnius pavadintas UNESCO literatūros miestu. „Vilnius jau seniai norėjo tapti pasaulio knygų sostine, tačiau šis titulas skiriamas tik metams, o literatūros miesto vardas – visam laikui. Manau, kad Vilnius tokio titulo nusipelnė“, – sako viena iš tarptautinės Vilniaus knygų mugės organizatorių, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė.

„Vilnius seniai yra tikras literatūros miestas. Bent jau man – pradedant nuo Gedimino laiškų, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius. – Tada buvo Adamas Mickiewiczius. Tada Czesławas Miłoszas, Romainas Gary. Tada Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas, Kristina Sabaliauskaitė. Mes ne tik rašome, bet ir skaitome. Ir švenčiame skaitymą – rinkdamiesi literatūros festivaliuose, užsukdami į atvirą skaityklą Lukiškių aikštėje ir žinoma – atnašaudami Knygų mugei.“

Rūta puikiai prisimena dieną, kai iš lenkų kultūros vadybininko, festivalių rengėjo ir diplomato Roberto Piaskowskio, atvykusio iš UNESCO literatūros miesto Krokuvos, išgirdo, kad Vilnius turi viską, kad irgi tokiu taptų, nes Vilnius yra poezija. Tada jai ir šovė mintis, jog turėti oficialų ir ilgalaikį literatūros miesto statusą tikrai yra verta.

Rūta Elijošaitytė Kaikarė 

Pasiekti literatūros miesto statusą mūsų sostinei nebuvo sunku: Vilniuje kasmet daugėja literatūros renginių, kuriasi nepriklausomi knygynai, stiprėja literatūros mėgėjų ir kūrėjų bendruomenė, veikia daugybė visuomeninių literatūros organizacijų. „Kai pradėjome rengti paraišką, supratome, kiek daug visko mūsų mieste vyksta ir kokį svarbų literatūrai darbą dirba ugdymo įstaigos ir bibliotekos“, – sako Lietuvos leidėjų asociacijos vadovė.

Tuo, kad Vilnius iš tiesų yra literatūros miestas, neabejoja ir Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Simona Žilienė. „Nuo pat miesto įkūrimo čia klesti pagarba ir atidumas daugiatautei miesto kultūrai, kuriame ne tik kunigaikščio Gedimino raštininkai plušėjo rašydami laiškus-kvietimus. Vilnius įkvėpė kūrybos ugnelę Adamui Mickiewicziui, Juliuszui Słovacki, Władysławui Syrokomlai, Abraomui Suckeveriui, Giršui Ošerovičiui, Seraya Szapszalui ir daugeliui kitų, nekalbant apie dabarties rašytojus, poetus, literatūros kritikus – literatūrinis gyvenimas verda daugiausia Vilniuje, čia vyksta literatūros festivaliai ir garsioji Knygų mugė“, – teigia S. Žilienė ir priduria, kad patys galbūt neįvertiname mūsų šalies literatūros reikšmės bei ieškome verstų tekstų. Tačiau ji pastebi, kad Vilniaus viešųjų bibliotekų lankytojai dažnai renkasi ir Lietuvos autorių kūrinius, domisi knygų rinkimų konkursais, vertina lietuvių autorių knygas vaikams. Per metus Vilniaus miesto bibliotekų tinklo viešosiose bibliotekose apsilanko iki 800 000 lankytojų, išduodama daugiau nei 1 000 000 leidinių,  o dar reiktų priskaičiuoti elektroninių knygų gerbėjus, kurie mėgsta skaityti autobuse ar klausytis audioknygų vairuodami automobilį.

Bibliotekos seniai nebėra ta vieta, kurioje vien tik paimamos ir atiduodamos perskaitytos knygos, jų veikla per pastaruosius metus labai išsiplėtė. Tai patvirtina ir S.Žilienė, sakydama, kad knygų populiarinimui pasitelkiami įvairūs būdai ir metodai: tradiciniai – kai knygą pristato jos autorius ar literatūros kritikas, naujesni – kai knygos pristatymas ir diskusija vyksta virtualiose nuotolinio prisijungimo platformose, tradiciniuose skaitytojų klubuose, kur susirenkę vyresnio amžiaus lankytojai dalinasi įspūdžiais apie perskaitytas knygas bei biblioterapijos užsiėmimai šeimai ir vaikams, dažnai vykstantys ir nuotoliniu būdu, kuriuose per teksto ištraukos nagrinėjimą su psichologu padedama įvardinti ir spręsti psichologines problemas. „Literatūros kūrinys šiandien tampa ir laisvalaikio malonumu, ir savipagalbos įrankiu, ugdančiu vaizduotę bei skatinančiu kūrybiškumą“, – sako Vilniaus miesto bibliotekos direktoriaus pavaduotoja S. Žilienė, jau dabar planuojanti miesto bibliotekų pasirodymą Vilniaus knygų mugėje.

Simona Žilienė

Ji teigia, kad į Knygų mugę turbūt kiekvienas bibliotekininkas eina tarsi į profesinius atlaidus – taip jie tarpusavyje dažnai vadina Vilniaus knygų mugę. Susitikimai su žinomais ir dar nepažintais autoriais, renginiai, leidėjų naujienos, susitikimai su kolegomis –  visa tai svarbu, jei nori atspindėti miesto literatūros lauką. „Rabindranato Tagorė yra sakęs, kad „Knyga – gyvenimo valdovė ir raktas į pasaulio širdį“. Literatūra yra vienas svarbiausių veiksnių, darantis įtaką miesto ir krašto kultūros išsaugojimui, juk tik per literatūrą sužinome kas jau buvo, kas yra dabar, skaitydami ir mąstydami galime tapti futurologais, fantazuoti apie ateitį ir būti kūrybiški“, – neabejoja S. Žilienė.

Nors kūrybiškumo Vilniaus literatams ir literatūros renginių organizatoriams netrūksta,  leidėjų asociacijos vadovė R. Elijošaitytė-Kaikarė įsitikinusi: literatūra mieste egzistuoja daug giliau nei galime ją pamatyti arba įvertinti per festivalius bei renginius. Labai svarbu, kad pabrėžiamas Vilniaus tarptautiškumas ir tai, kad jis visais laikais buvo atviras įvairių tautų kūrėjams. „Būtent jie sukūrė mums Vilnių tokį, koks jis šiandien yra, ir turime tai prisiminti“, – sako R. Elijošaitytė-Kaikarė. Ji džiaugiasi, kad leidyklos atranda ir lietuvių kalba išleidžia Vilniaus tekstus, parašytus lenkų bei jidiš kalbomis.

Viena didžiausių regione tarptautinė Vilniaus knygų mugė – dar vienas svarbus įrodymas, kad Vilnius yra literatūros miestas. Į renginius Vilniaus knygų mugėje pasikalbėti apie UNESCO literatūros miesto vardą kviečiami bičiuliai iš Krokuvos, Liublianos, Utrechto literatūros miestų bei UNESCO literatūros miesto statusą kartu gavusio Švedijos miesto Geteborgo. „Literatūros miestus sieja tarpusavio bendrystė, galime tikėtis, kad mes ne tik dalinsimės patirtimis, bet ir bendradarbiausime ateityje“, – įsitikinusi R. Elijošaitytė-Kaikarė.

 

22-ojoje Vilniaus knygų mugėje susitikime 2022 metų vasario 24-27 dienomis, Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Mugės organizatoriai – Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“. Bilietai į Vilniaus knygų mugę jau platinami!

 

Pranešimai spaudai

Akreditacijos

Atsiprašome, tačiau akreditacijos anketos šiuo metu nepriimamos.
2022 metais Vilniaus knygų mugė vyks vasario mėnesį.
Daugiau informacijos: www.vilniausknygumuge.lt

Kontaktai

Uldė Vaiginytė
Rinkodaros projektų vadovė
El. paštas | u.vaiginyte@litexpo.lt

Turite klausimų?

Konsultuojame visais klausimais, susijusiais su naujų renginių organizavimu, bilietų pirkimu ir pan.

Parašykite mums

Gaukite naujienas pirmi

Gauti informaciją apie naujausius renginius, parodas ir kitas naujienas

Jūsų asmens duomenys yra renkami ir tvarkomi, siekiant įvertinti Jūsų poreikius ir pateikti UAB „Lietuvos parodų ir kongresų centro LITEXPO“ tinkamiausią pasiūlymą. Užpildydami šią formą, Jūs sutinkate su mūsų „Privatumo politikoje" aprašytomis taisyklėmis

×

Turite klausimų?

    Sutinku gauti projekto informaciją ir pasiūlymus, o jų parengimui naudoti aukščiau pateiktus duomenis. Bet kuriuo metu turiu teisę atšaukti savo sutikimą apie tai pranešus el. paštu.